Dingusios Franklino ekspedicijos paslaptis. Detalės atskleistos po 176 metų

VILNIUS, gegužės 23 — Sputnik. 1845 metais Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno ekspedicija, vadovaujama Džono Franklino, išvyko ieškoti Šiaurės vakarų perėjos tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno ir dingo be žinios. Po daugelio metų įgulos narių palaikai buvo rasti vienoje iš Kanados salyno salų, kasinėjimai tebevyksta. Šiandienai abu nuskendę laivai buvo rasti jūros dugne. Ir neseniai mokslininkai pirmą kartą nustatė vieno iš nelaimingo žygio dalyvių DNR.

Iš Europos į Aziją ašigaliu

Jau kelis šimtmečius jūrininkai ieškojo trumpiausio kelio iš Europos į Indiją ir Pietryčių Aziją. Atrodė akivaizdu, kad jis plyti per Arktį — nuo Grenlandijos palei šiaurinę Kanados pakrantę ir toliau per Beringo sąsiaurį iki Ramiojo vandenyno. XVII amžiaus pradžioje anglų keliautojas William Baffin pasiekė Kanados salyną, tačiau dėl galingo ledo jam nepavyko patekti į vakarus.

1818 metais Britanijos imperija išsiuntė iškart dvi polines ekspedicijas — Džono Roso komanda patraukė į šiaurės vakarus, Deivido Bechano ir Džono Franklino (jis buvo antrojo laivo kapitonas) per Šiaurės ašigalį.

Rosui, perplaukus Bafino įlanka, teko apsisukti. Bechanas ir Franklinas judėjo tarp Grenlandijos ir Svalbardo ir, kaip ir reikėjo tikėtis, susidūrė su neperplaukiamu ledu. Mediniai laivai be garo variklių neturėjo jokių šansų. Franklinas troško tęsti kelionę vienas, tačiau pakluso viršininko įsakymui ir taip pat apsisuko.

Po metų Didžioji Britanija surengė dar dvi ekspedicijas. Sausumos vadovavo Franklinas. Nuo Hadsono sąsiaurio, palei ežerus ir upes, jis turėjo pasiekti Arkties vandenyną. Keliautojai išgyveno daug sunkių akimirkų, šalo, buvo iš išdavysčių. Iš 19 būrio narių 11 mirė, tačiau užduotis buvo įvykdyta. Ir Franklinas tapo žinomas kaip žmogus suvalgęs savo batus.

1825 metais jis atliko dar vieną sėkmingesnę ekspediciją per Kanados salyną ir ilgą laiką negrįžo į Arktį.

Dingimas be pėdsakų

1845 metais Didžioji Britanija vėl surengė ekspediciją ieškodama Šiaurės vakarų perėjos. Jam vadovavo 59 metų seras Džonas Franklinas, patyręs poliarinis tyrinėtojas. Jis vadovavo dviems laivams - "Erebus" ir "Terror" bei 129 įgulos nariams.

Apiplaukęs Grenlandiją, Franklinas pasiekė Bafino jūrą. Ten 1845 metų rugpjūčio pradžioje paskutinį kartą juos matė banginių medžiotojai. Tuo metu nebuvo radijo ar telegrafo, ilgas informacijos nebuvimas iš keliautojų buvo laikoma norma.

Tėvynėje sunerimo tik po trejų metų. Viena po kitos grupė buvo išsiųsta ieškoti dingusiųjų, buvo bandyta daugiau nei penkiasdešimt kartų. Pakeliui išsamiai aprašė Kanados salyno geografiją. Roaldas Amundsenas pirmą kartą praėjo pro šiaurės vakarų perėja 1903–1906 metais ir tapo poliariniu tyrinėtoju, daugiausia Franklino atsiminimų dėka. Dviejų laivų ir 129 žmonių žūtis vis dar pripažįstama didžiausia Arkties nesėkme istorijoje.

Baisūs radiniai

Sprendžiant iš visko, Kanados Arkties vietiniai inuitai matė Franklino ekspedicijos narius. Jų liudijimai padėjo 1859 metais būriams surasti stovyklą Karaliaus Viljamo saloje, užrašus, kūnus.

1981 metais ten prasidėjo archeologiniai kasinėjimai, kurie tęsiasi iki šiol. Laivai "Erebus" ir "Terror" aktyviai buvo ieškomi ne vieną dešimtmetį. 2014 ir 2016 metais jų griaučiai buvo rasti įlankų dugne į vakarus nuo karaliaus Vilijamo salos.

Pamažu paaiškėjo ekspedicijos likimas. Laivai apėjo Bafino žemę. Trys įgulos nariai buvo palaidoti Pajūrio saloje, kurie mirė 1846 metų s​ausio mėnesį. Jų kapai buvo rasti, palaikai atpažinti pagal asmeninius daiktus. Devintajame dešimtmetyje atlikta skrodimas parodė, kad mirusieji buvo sulysę, sirgo plaučių uždegimu, tuberkulioze.

Laivai nuplaukė giliai į salyną, jų laivus sukaustė ledai Larseno sąsiauryje ir jie nutolo į vakarus nuo Karaliaus Viljamo salos. Ledo nelaisvė truko dvejus metus. Nuo bado ir įvairių ligų mirė 24 žmonės, daugiausia pareigūnai, įskaitant kapitoną Frankliną.

Iš įrašų žinoma, kad 1848 metų balandžio 22 dieną likę 105 jūreiviai desperatiškai bandė sausuma pasiekti Bako upę, o iš ten - žemyną. Jie su savimi tempė pilnas daiktų valtis. Šiuo maršrutu buvo suskaičiuotos 35 vietos su žmonių palaikais. Tolimiausi yra 400 kilometrų nuo stovyklos, Adelaidės pusiasalyje.

1992 metais Erebus įlankoje buvo surinkta apie 400 kaulų, priklausančių 11 žmonių. Analizės metu nustatytas labai didelis švino kiekis. Šis sunkusis metalas yra toksiškas ir naikina pažintinius gebėjimus. Buvo iškelta hipotezė, kad apsinuodijimas švinu turėjo įtakos tragediją nulėmusiems sprendimams.

Norėdami tai patikrinti, mokslininkai iš Kanados, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų ištyrė žmogaus plaukus, kuris buvo ekspedicijos gydytojas Haris Prekeris. Jo palaikai buvo rasti XIX amžiaus pabaigoje ir nugabenti į Angliją. Skirtingai nuo kaulų, kuriuose daug metų kaupiasi toksinai, plaukai išsaugo informaciją apie žmogaus mitybą ir poveikį aplinkai augimo metu, tai yra maždaug prieš mėnesį iki mirties. Švino izotopų koncentracija ir santykis patvirtino apsinuodijimo hipotezę. Pavojingas metalas galėjo patekti iš konservų, iš švino vamzdžių laivo gėlinimo sistemos.

Tarp kitų mirties priežasčių yra botulizmas, skorbutas. Tačiau tai ne visai paaiškina aukštą įgulos mirtingumą.

Franklinas atsargas turėjo penkiems metms, turėjo kanistrus su citrinos sultimis. Kas jiems nutiko, nežinoma. Tačiau, pasak inuitų, jūreiviai atrodė visiškai nusilpę ir nusileido iki kanibalizmo. Tyrimai tai patvirtino: ant kaulų matosi peilio žymės, sutrupėjimo, virimo ir ugnies pėdsakai. Neįmanoma nustatyti, ar žmonės buvo suvalgyti po to, kai juos nužudė, ar jie mirė dėl natūralių priežasčių.

DNR identifikavimas

šanalizuoti DNR iš Karaliaus Vilijamo salos palaikų buvo siūloma ilgą laiką. Tai išspręstų keletą užduočių, įskaitant pagalbą nustatant tikslų žuvusiųjų skaičių, bandant nustatyti palaikus, jei būtų rasta tiesioginių palikuonių.

2017 metais mokslininkai iš Kanados, vadovaujami Douglaso Stantono, paskelbė 37 mėginių iš Erebus įlankos tyrimo rezultatus. DNR buvo išgauta iš dantų ir kaulų, tirta mitochondrijų genomas, paveldėtas motinos linijoje, ir Y chromosoma, perduodama tėvo.

Tai 24 žmonių palaikai, du yra inuitai, likę europiečiai. Keturiais atvejais nustatyta, kad tai moterys. Ir nors yra žinoma, kad tomis dienomis kariniame jūrų laivyne tarnavo moterys, persirengusios vyrais, šiuo atveju tai neįmanoma. Labiau tikėtina, kad tai buvo klaida.

Neseniai ta pati mokslininkų grupė rekonstravo vieno iš pareigūnų, kurių palaikai buvo palaidoti kape, išvaizdą. Kaukolės forma ir DNR rodo jos europinę kilmę.

Prieš aštuonerius metus Stantonas ir jo kolegos pradėjo ieškoti tiesioginių ekspedicijos narių narių ir lyginti jų DNR. Bet jiems iki šiol nepavyko. Šį kartą jie gavo seilių mėginį iš Džonatano Gregorijaus iš Pietų Afrikos. Jo šeima pasakojo apie protėvį Džoną Gregorijų, dalyvavusį Franklino ekspedicijoje. Dabar tai patvirtino DNR analizė.

Džonas Gregorijus tarnavo "Erebus" mičmanu. Tai buvo jo pirmoji kelionė. Iš Grenlandijos jis siuntė savo žmonai laišką, kuriame aprašė banginius ir ledkalnius.