Prašviesėjimas: kodėl Lietuva nekalba apie Baltarusijos trąšų eksporto ribojimą?

Europos Sąjunga galvoja, kokių ekonominių sankcijų imtis Baltarusijos atžvilgiu. Gal apriboti trąšų eksportą per Lietuvą?

Iki istorijos su Romanu Protasevičiumi ES sankcijų politika Minsko atžvilgiu buvo palyginti švelni, dėl ko skundėsi Baltarusijos opozicija. Dabar Briuselio tonas labai sugriežtėjo, ir svarstomi įvairūs variantai: finansinės, energetinės, eksporto ribojimo priemonės.

Lietuva nuo pat pradžių buvo viena iš šalių, kurios aktyviausiai ragino ES kuo greičiau ir kuo kiečiau reaguoti į Minsko "valstybinio terorizmo" aktą. Dabar jos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė: "Taigi, ne individualias kompanijas, ne atskirus žmones, bet kalbėti apie sektorius, kurie iš tiesų teikia daugiausiai naudos režimui. Galime kalbėti apie naftos produktų sektorių, tai galėtų būti vienas iš pasirinkimų, bet aš tik pateikiu savo nuomonę".

Keista, Lietuva visada rodo pavyzdį, principingumą, o dabar Landsbergis kalba apie naftą, bet pamiršo trąšas, kurios dideliais kiekiais eksportuojamos per Klaipėdos uostą.

Kaip logiškai priminė Liuksemburgo užsienio reikalų ministras: "Mes žinome, kad Baltarusija gamina labai daug kalio, yra laikoma viena iš didžiausių tiekėjų pasaulyje, ir aš manau, kad Lukašenkai labai skaudėtų, jeigu mes kažką nutartume šiuo atveju".

Tai gal Landsbergis netyčia pamiršo apie tai, ir Lietuva pasiruošusi suduoti režimui skaudų smūgį? Pasirodo, nelabai pasiruošusi. Kaip komentuodamas trąšų klausimą pažymėjo šalies prezidentas Gitanas Nausėda: "Aš manau, kad ponas Borrellis turėjo labai gerai girdėti, apie ką mes kalbėjome EVT, ir vienas iš aspektų, kurį mes pabrėžėme, ekonominio pobūdžio sankcijos turi būti taikomos, tačiau jos turi būti nutaikytos kryptingai režimui. Jei mes imsimės šitos priemonės, turbūt labiausiai dėl šios priemonės panaudojimo džiaugsis Rusija, kuri dabar kaip tik stengiasi nukreipti visą krovinį į alternatyvius uostus. Šiuo atveju nuostolių daugiau patirtų, kas tik nori, bet ne Baltarusijos režimas, todėl klausimas, ar šitos priemonės pasiekia tikslinį rezultatą, kurio mes siekiame, verta pagalvoti".

Kitaip tariant, mes prieš ne todėl, kad bijome prarasti trąšų tranzitą, o todėl, kad tai nepakenks Lukašenkai, o Rusijai bus naudinga.

Bet tokia argumentacija nėra įtikinama. Akivaizdu, kad trąšų eksporto apribojimas būtų Baltarusijai labai skausmingas (bent jau trumpalaikėje perspektyvoje), o Lietuvos elgesį geriausiai paaiškina toks anekdotas.

Revoliucijos metu jos šalininkai klausia valstiečio, ar jis atiduos jiems arklį? Jis sutinka. Klausia dėl karvės. Irgi sutinka. Klausia dėl vištų. O dėl vištų nesutinka. Klausia: "Kodėl?" Atsako: "Todėl, kad vištų aš turiu". Kitaip tariant, Lietuvai labai lengva kalbėti apie Baltarusijos naftos eksporto ribojimą, nes ji jau prarado šį tranzitą. O štai trąšų tranzito, atrodo, prarasti nenori, nes Liuksemburgui tai nelabai svarbus klausimas, o Klaipėdos uostui — gyvybiškai svarbus.

Kokias išvadas galima daryti šiame kontekste? Pagrindinė yra tokia: kai tik pradėjo aiškėti, kad politikavimas santykiuose su Baltarusija gali baigtis ne ribotais, o labai rimtais nuostoliais Lietuvos ekonomikai, visas demokratinis šalies principingumas kažkur dingo. Ir tai rodo jos užsienio politikos dviveidiškumą.

Kita vertus, tai labai gerai. Lietuva taip ilgai veikė prieš savo ekonominius interesus, kad atėjo laikas į juos bent kažkiek atsižvelgti. Pagaliau galima rasti skirtumą tarp jos ir Ukrainos, kuri tęsia beprotišką antitautišką politiką Rusijos ir Baltarusijos (kuri ilgą laiką stengėsi jai padėti) atžvilgiu, nors Amerikos sprendimas susitaikyti su dujotiekio "Šiaurės srautas 2" statybomis vardan geresnių santykių su Europa turėjo įtikinti net Kijevą, kad niekas tavimi nepasirūpins, jeigu pats savimi nepasirūpinsi.

Apibendrinant, galima teigti, kad statymai žaidime dėl Baltarusijos kyla. Kuo tai gali baigtis, kol kas neaišku — pati Europa, atrodo, dar iki galo nesupranta, į ką veliasi. Lietuva kaip visada "vanagų" avangarde, bet lyg ir pagaliau pajuto, jog kvepia reikšmingais ekonominiais sunkumais, ir todėl koreguoja retoriką. Belieka tikėtis, kad bent šį kartą nugalės elementarus pragmatizmas, o ne aklas nežinia kieno užsakymo vykdymas. Bet Klaipėdos uostui patartina ruoštis blogiausiam scenarijui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.