Nausėda priėmė konservatorių iššūkį. Ką atskleidė prezidento metinis pranešimas

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda perskaitė dar vieną metinį pranešimą. Kaip visada, yra ką pakomentuoti

Prezidento kalba tradiciškai buvo suskirstyta į dvi dalis. Pirmoje valstybės vadovas aptarė, jo nuomone, esminius vidaus politikos momentus, o po to papasakojo apie iššūkius, su kuriais šalis susiduria tarptautinėje arenoje. Kiekvieną dalį galima analizuoti labai kruopščiai, bet įdomiausia yra tai, kas krenta į akis.

Tie ir ne tie

Kai kas galėtų pasakyti, kad pagrindiniu vidiniu Nausėdos akcentu tapo gerovės valstybė ir jos kūrimo priemonės (pavyzdžiui, neapmokestinamų pajamų dydžio didinimas). Kiti atkreiptų dėmesį į prezidento žodžius apie šeimą, nuo kurios, pasak jo, prasideda ir į kurią remiasi Lietuvos visuomenė, ir todėl tos pačios lyties bendras gyvenimas turi būti sureguliuotas, "nepažeidžiant ir neišplaunant Konstitucijos 38 straipsnio".

Bet straipsnio autoriui atrodo, kad daugiausia prezidentas kalbėjo apie kai kurių jėgų (manytina, kad konservatorių ir jų visuomeninių šalininkų) pretenzijas į tiesos monopolį, kurių rezultatas, anot Nausėdos — Lietuvos žmonių suskirstymas į "savus" ir "svetimus", "progresyviuosius" ir "kaimietukus" bei "valstybei ir jos piliečiams naudingų iniciatyvų atmetimas vien todėl, kad jų autoriai yra ne tie". Kartu šiame kontekste valstybės vadovas sukritikavo beprasmius galios žaidimus (taip pat dėl Konstitucinio Teismo sudėties), "kurie nedera su atsakingo valdymo principais".

Trumpai sakant, prezidentas tęsia ir netgi aštrina priešpriešą su konservatoriais, ir šioje situacijoje apeliuoja į tautos balsą, sakydamas (ir tarsi pateisindamas savo užsakytas apklausas):

"Dar nesubrendome kaip demokratinė valstybė, jeigu politikai žvelgia į piliečius kaip į statistinius vienetus, kurių balsas reikalingas kartą per kelerius metus rinkimuose. Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių? Ar bijojome jų balso Sąjūdžio laikais? Dar nesame brandi demokratija, jeigu puolame menkinti savo piliečius, turinčius kitokią nuomonę, nei patys save pasodinę į sostą ir viešojoje erdvėje įsitvirtinę Tiesos ministerijos atstovai".

Tokiu būdu, jeigu anksčiau politinio karo su konservatoriais avangarde buvo "valstiečiai", dabar jų vaidmenį, atrodo, perima Nausėda, ir dar labiau jų santykius komplikuoja viešųjų pirkimų (didelio pinigų "saviems" šaltinio) klausimas. "Apgailestaudamas turiu priminti ir tai, kad vakarykštė opozicija, anksčiau garsiai palaikiusi kvietimą vykdyti ambicingą viešųjų pirkimų sistemos reformą, šiandien jau kiek galėdama mėgina pakeisti reformos esmę. toks neatsakingas požiūris mums visiems kainuoja ne tik šimtus milijonų eurų kasmet, bet ir pasitikėjimą valstybės institucijomis. ar ne per daug turime sočiai besipeninčių viešųjų pirkimų dalyvių, kurie šiukštu nieko nenorėtų keisti?" — klausė Nausėda.

Valdantieji prieš prezidentą — žiūrime toliau. Intriga. Ne taip, kaip Lietuvos užsienio politikoje.

Diagnozė — didybės manija ir rusofobija

Šis metinis pranešimas dar kartą patvirtino prielaidą, kad tarptautiniuose reikaluose Nausėda iš esmės pasikliauja patarėjais. O su pastarųjų požiūriu toje srityje tikra bėda, ir kartais net sunku pasakyti, kur baigiasi jų gerai apgalvota štampų propaganda ir prasideda neadekvatus įsivaizdavimas, kad Lietuva yra pasaulio centras.

Pavyzdžiui, Nausėda pareiškė: "Nebus per skambiai pasakyta – nuo mūsų gebėjimo atsispirti Rytų kaimynų spaudimui bent iš dalies priklauso visų demokratiškų Vakarų atsparumas". Taip pat pabrėžė: "Kitas svarbus mūsų laukiantis iššūkis — išlaikyti Europos Sąjungos dėmesį Rytų partnerystei. <...> Lietuvai čia tenka išskirtinis, sakyčiau, net istorinis vaidmuo. Galiu asmeniškai patvirtinti, kad mūsų balso ir nuomonės šiuo klausimu Europos lyderiai klausosi bene labiausiai. Mes sukaupėme unikalią patirtį ir puikiai pažįstame regioną, o tai labai reikalinga formuojant Europos Sąjungos politiką".

Tokia retorika labai primena savo pasaulyje gyvenančią Ukrainą, kuri irgi mano, kad gina visą Europą nuo "piktosios Rusijos" ir yra didžiausia Kremliaus politikos žinovė. O iš tiesų unikali lietuviška patirtis Rytų kaimynystėje, kaip ir Kijevo atveju, susiveda ne į bandymą išgirsti ir suprasti Maskvos argumentus, o į kryptingą konfrontacijos su ja kurstymą, kas vadinama tariamos Rusijos ekspansijos stabdymu (ir, žinoma, su Amerikos, kurios turi būti kuo daugiau Europoje, pagalba).

Na, o užsienio politikos dalies topu tapo Nausėdos pareiškimas apie Baltarusiją, kur, anot jo, veiksmo filmų prisižiūrėjęs diktatorius "įsijaučia į teroristų vaidmenį ir grobia keleivinius lėktuvus". Tai, kad nebaigtas Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos tyrimas, taip kalbėti Lietuvos prezidentui netrukdo. Bet čia viskas kaip su "Boeing'o" numušimu virš Ukrainos, tariamu Skripalių apnuodijimu, Čekijos sandėlių susprogdinimu ir "pasikėsinimu" į Aleksejų Navalną — Rusija kalta todėl, kad ji kalta.

Trumpai sakant, geriau Nausėda apskritai nekalbėtų apie tarptautinius reikalus ar apsiribotų "strategine partneryste" su Lenkija ir "artima giminyste su Šiaurės Europos valstybėmis". Atrodytų solidžiau, nes dabartinis (greičiausiai komandos primestas) kraštutinis antirusiškas ir antibaltarusiškas prezidento populizmas įtvirtina gėdingą Lietuvos kaip Krylovo Moskos įvaizdį.

Apibendrinant, reikėtų priminti, jog ekspertai ilgai sakė, kad Nausėda ieško vietos politinėje sistemoje. Jo antras metinis pranešimas parodė, kad šią vietą jam padeda surasti aštrėjanti kova su konservatoriais, kuriems, kaip pasakė jų Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, "prezidentas — simbolis, ir viskas". Užsienio politikoje gal ir taip, bet vidaus arenoje Nausėda lengvai pasiduoti, atrodo, neketina. Todėl įdomu, su kokiu pranešimu jis ateis į Seimą trečią kartą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.