Rusija pasiekė lūžio tašką Baltijos šalių riksmuose apie "sovietinę okupaciją"

Baltijos šalys minėjo 80-ąsias Stalino trėmimų metines reguliariai reikalaudamos iš Rusijos kompensuoti materialinę žalą už "sovietinę okupaciją"

VILNIUS, birželio 18 — Sputnik. Iš pirmo žvilgsnio šie reikalavimai yra įprasti ir nuobodūs iki nevilties, tačiau atidžiau išnagrinėjus paaiškėja, kad agresyvi Rusijos istorinė politika palaikyti tiesą apie Antrąjį pasaulinį karą nepraėjo veltui Baltijos šalims, rašo RuBaltic.ru autorius Aleksandras Nosovičius.

Pasak straipsnio autoriaus, dabar vietiniai skandalistai nedrįsta visiškai akiplėšiškai meluoti, kad Sovietų Sąjunga vykdė lietuvių, latvių ir estų genocidą, ir bando apsaugoti nuo smūgio savo menamus "didvyrius" — nacių bendrininkus.

"Prieš aštuoniasdešimt metų iš Lietuvos į Sibirą buvo išvežta daugiau nei 20 tūkstančių žmonių, per metus terorą patyrė 30 tūkstančių žmonių. Būtent 1941 metų birželis tapo riba, kai ne tik daugybė lietuvių, lenkų, žydų ir kitų tautinių lietuvių tremtis prasidėjo Sibire, siekiant sunaikinti šviesiausią visuomenės dalį ir pakenkti galimybei ateityje sukurti nepriklausomą valstybę, bet žmonės sukilo, priešinosi sovietų okupacijai, stengėsi išsilaisvinti nuo okupacijos, nuo raudonojo teroro", — taip Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas komentavo Lietuvos Seimo nutarimo projektą, kuriame reikalaujama, kad Rusija atlygintų žalą dėl "sovietinės okupacijos".

Nosovičiaus teigimu, iš pirmo žvilgsnio Lietuvos politikų veikla yra nuobodulys, "žalia" melancholija. Baltijos šalys kartą per kelerius metus iš neturėjimo ką veikti nuolat ragina Maskvą atgailauti dėl "sovietų okupacijos" ir, apimti beprotybės manijos, apskaičiuoja tikslią kompensacijos sumą, kurią šalis-TSRS įpėdinė anksčiau ar vėliau privalės jiems sumokėti.

"Vargu ar ką nustebins, kad ir dabar, minint 80-ąsias Stalino trėmimų 1941 metais metines, Vilnius tuo pasižymėjo", — rašo Nosovičius.

Be to, pažymi straipsnio aytorius, dabar ten valdžioje yra konservatorių partija, kuri, valdydama šalį, moka tik rakinėti istorinius Lietuvos žmonių skaudulius, iškraipyti istoriją ir raginti Vakarų sąjungininkus aktyviau kovoti su Rusija.

Tuo tarpu žmonėms, kurie metai iš metų, dešimtmetis po dešimtmečio priversti stebėti šią Baltijos šalių beprotystę ir pasitenkinimą nuo fantazijų, kiek šimtų milijardų dolerių Rusija joms kada nors atseikės, dabartiniai Lietuvos Seimo pareiškimai yra besąlyginė pažanga.

"Baltijos šalių politikai nebedrįsta rėkti apie Stalino deportacijas iš Baltijos valstybių kaip apie etninių lietuvių, estų ir latvių genocidą. Lietuvos krašto apsaugos ministras vietos valdžios paukščių kalba atkūrė "Kremliaus naratyvą".

Trėmimas į Sibirą kaip bandymas "sunaikinti šviesiausią visuomenės dalį" — apie tai Rusijos istorikai kalbėjo dešimtmečius: trėmimai buvo vykdomi ne pagal tautybę, o pagal klasės principą.

Pasak Nosovičiaus, šį principą galima pavadinti "antisovietinio elemento neutralizavimu" arba "apsišvietusios visuomenės dalies sunaikinimu": tai yra pokalbis skirtingomis kalbomis apie tą patį.

Visus ankstesnius dešimtmečius kvailo užsispyrimo vedini Baltijos šalių politikai teigė, kad masiniai gyventojų trėmimai iš Baltijos šalių buvo būtent tas lietuvių, latvių ir estų "sovietinis genocidas". Stalinas, jų teigimu, norėjo Sibire supūdyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas ir apgyvendinti jų tėvynę rusais bei kitais slavais — "sovietų okupantais", kad amžiams panardintų Baltijos šalis į "imperinę vergiją".

Dabar Lietuvos krašto apsaugos ministras sako, kad į Sibirą buvo ištremti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai ir kiti Lietuvos piliečiai, galintys pasipriešinti sovietiniam režimui ir kovoję už nepriklausomą Lietuvą.

"Kodėl staiga Arvydas Anušauskas parodė atsakingą elgesį. Tik dėl vienos priežasties. Tiek metų Rusija metodiškai ir atkakliai baksnojo Baltijos šalims į istorinius faktus ir gaudė meluojant, kad net patys atkakliausi "landsbergistai" dabar bando prilaikyti liežuvį ir išvengti smūgio dėl ne kartą paneigto primityvaus melo", — rašo Nosovičius.

Jo teigimu, iš įpročio jie tai daro blogai. Juk istorinis mitų kūrimas yra bet kurio Rytų Europos nacionalizmo pagrindas. Tai veikia taip: kūrybiškai permąstykite praeities įvykius, papildykite juos savo spėlionėmis, suformuokite iš to savo istorijos versiją, pakelkite tikėjimą ja iki religinio kulto lygio ir tada reikalaukite, kad niekas nesikištų su tikra istorija ir garbinkite fiktyvią praeitį. Nes jos autoriai — aukos ir anksčiau patyrę istorinę traumą.

Straipsnio autoriaus teigimu, Lietuvos vadovybei nėra taip lengva persitvarkyti. Arvydas Anušauskas kalba apie kažkokį Lietuvos sukilimą prieš "sovietinę okupaciją" 1941 metais. Apie ką mes galime kalbėti? Vienintelės masinės demonstracijos Lietuvoje per šį laikotarpį buvo žydų pogromai.

Todėl ministras nori perteikti žydų naikinimą po 1941 metų birželio 22 dienos kaip lietuvių sukilimą prieš sovietų valdžią. Tikriausiai, nesant galimybės sunaikinti Raudonąją armiją, kuri, pirma, galėjo atsikirsti, antra, po to, kai birželio 22 dieną Vokietija užpuolė TSRS, ji paliko Lietuvą, jie nusprendė sunaikinti beginklius žydus.

Žydai yra tolygūs sovietų valdžiai. Pagal šią logiką, Kauno pogromas yra Lietuvos žmonių nacionalinė išsivadavimo kova už Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų imperijos. Kaip reaguoti į tokią įžūlumą?

Per tris dešimtmečius, susidūrusi su "naujomis demokratijomis Baltijos jūros pakrantėje", Rusija iš tikrųjų reagavo kitaip. Metams bėgant Maskva bandė paniekinamai ignoruoti istorijos perrašymą. Pabandžiusi pasiūlyti Baltijos šalims "teigiamą darbotvarkę", tai yra, aptarti su jomis ne istorines opas, o ekonomiką, investicijas, tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir kitus malonius dalykus.

Bandė suburti visokias dvišales istorikų komisijas ir kantriai ten klausytis "jų baltiškos tiesos". Veiksmingiausia strategija pasirodė — viską vadinti savais vardais, tvirtai ir be kompromisų ginti istorinę tiesą ir skleisti šią tiesą per žiniasklaidą ir socialinius tinklus plačiajai auditorijai.

"Tame tarpe — pačiai Baltijos šalių auditorijai, taip pat jos sąjungininkams NATO ir ES. Tai veikia. Baltijos šalys pastaraisiais metais verkšleno, kad Rusija užsiima "istoriniu revizionizmu" ir prašo Europos juos apsaugoti nuo "Kremliaus propagandos" sklaidos", — rašo Nosovičius.

Jo teigimu, Lenkija po skandalingų Vladimiro Putino pareiškimų apie "antisemitinę kiaulę" ignoruoja Rygos taikos šimtmetį ir atsisako naujos priežasties pradėti naują "atminties karą" prieš Rusiją.

Net Lietuvos konservatoriai pradėjo "filtruoti kalbas" iš baimės, kad Rusija gali panaudoti prieš juos viską, ką jie rašo apie istoriją.

"Nacistinė Vokietija, okupavusi Lietuvą, 1941 metų birželio mėnesį pradėjo vykdyti Lietuvos žydų genocidą, kuris atvėrė kelią masinėms žudynėms ir smurtui, nulėmė daugumos žydų bendruomenės sunaikinimą", — sako tas pats Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovas.

Pasak straipsnio autoriaus, šiuose žodžiuose — suvokimas apie pavojų. Juk Vilnius supranta, kad dabar bet koks Holokausto paminėjimas Lietuvoje neišvengiamai veda link lietuvių-nacių bendrininkų, kuriuos šiuolaikinė Lietuva skelbia savo herojais, žydų genocido temos.

O Rusija tikrai nepraleis progos priminti, kad žudynės ir smurtas prieš Lietuvos žydų bendruomenę prasidėjo dar prieš šią šalį okupuojant naciams. Taigi, vadinamus "didvyrius" reikia skubiai patraukti iš po smūgio.