Limitrofai pradeda isteriją. Ką turėtų daryti Lietuva, jei Vakarai ir Rusija "susitaikys"

Liaudies patarlė sako, viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena. Ši taisyklė netaikoma tam, kas pateikiama kaip nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu

ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (taip pat vadinamas ES užsienio reikalų ministru arba Europos diplomatijos vadovu) Žosepas Borelis paskelbė pranešimą, kuris bus svarstomas ES viršūnių susitikime Briuselyje birželio 24– 25 dienomis. Jame jis paskelbė tris principus, kuriais remsis "naujoji" ES strategija Rusijos atžvilgiu.

Neatsitiktinai žodį "nauja" dedu kabutėse. Šiuo atveju miegančioji gražuolė, kuri paskutinį pusšimtį metų miegojo saugiai ir vakar netikėtai pabudo, galėtų kalbėti apie "naujumą".

"Atremti, tramdyti, bendrauti" yra lygiai tas pats, ką ES bent jau pastaruosius dvidešimt penkerius metus darė Rusijos kryptimi. Be to, net šių terminų semantinė esmė nepakito. Borelio aiškinimu, "atremti" reiškia kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus, prisidengiant žmogaus teisėmis, demokratijos principais ir tarptautine teise. "Tramdymo" apibrėžiamas — Europos Sąjungos informacinės erdvės apsauga nuo Rusijos bandymų perteikti savo požiūrį į aktualias mūsų laikų problemas. "Bendravimas" reiškia pastangų derinimą su Maskva tose srityse, kuriose ES negali pasiekti norimos sėkmės be Rusijos paramos.

Pagal sovietinius modelius?

Jei tame yra kažkas naujo, tai tik principams, kuriais grindžiama Europos strategija Rusijos kryptimi, priskiriami pavadinimai. Jos esmė nepasikeitė nuo to laiko, kai ES bendravo su dabar nebeveikiančia TSRS, ir net nuo to laiko, kai XX a. pirmojoje pusėje sovietų šalis bendravo su Europos šalimis.

Nepaisant to, kažkodėl ES paskelbė naują seną strategiją. Be to, Borelio pareiškimas buvo pateiktas iškart po ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimo (birželio 15 dieną) ir prieš Rusijos ir Amerikos aukščiausiojo lygio susitikimą Ženevoje (birželio 16 dieną).

Ar tai reiškia, kad Europos diplomatas bandė nusiųsti signalą Maskvai, kad po derybų su Baidenu Maskvos ir Vakarų santykiuose niekas nepasikeis? Ne, taip nėra. Nes viskas pasikeitė dar prieš derybas. Iš tiesų, Baideno asmenyje, būtent kolektyviniai Vakarai (labiausiai "vanagiški ratai") buvo priversti paprašyti Rusijos derėtis vienodomis sąlygomis, spaudžiant nenugalimos jėgos aplinkybėms, pripažįstant, kad ilgalaikė spaudimo politika santykiuose su Maskva išseko. Vakarai nebeturi argumentų, kaip tęsti senąją paradigmą.

Stebėsime rankas

Kodėl Borelis seną politiką piešia naujais žodžiais? Nes pats laikas priprasti prie to, kad Vakarai sako viena, kita galvoja, o daro trečia. Jis taip pat į tą patį terminą įtraukia daug skirtingų reikšmių. Vidiniam Vakarų Europos vartojimui reikšmė yra viena, Rusijai — kita, pilkai limitrofinei zonai prie rytinių ES sienų — trečia.

Šiuo atveju svarbu ne deklaruoti principai, kurie, priešingai nei labai judri tarptautinė ES politika, dešimtmečius išlieka nepakitę, bet konkretūs veiksmai jiems įgyvendinti ir teikti pirmenybę.

Paprastas pavyzdys. Jau pusiau užmirštoje istorijoje su Navalnu Vokietija užėmė formaliai labai griežtą poziciją. Vokiečiai aukščiausiame lygyje besąlygiškai priėmė apnuodijimo versiją, oficialiai pareiškė Rusijai savo protestus ir susirūpinimą. Tačiau kai jų ES sąjungininkai bandė užsiminti, kad sankcijų įvedimas "Nord Stream-2" būtų stiprus žingsnis šioje situacijoje, Vokietijos politikai teigė, kad "tai kas kita", ir bandė greitai išsiųsti opozicionierių atgal į Rusiją.

Rezultatas: Navalnas sėdi, "Nord Stream-2" beveik baigtas (net ir JAV neįsipareigoja trukdyti baigti statybas), visi beveik pamiršo apie įvykį.

Vokietijos veiksmai visiškai atitiko ką tik paskelbtą "naująją" ES strategiją. Berlynas "atrėmė", susirūpinęs opozicionieriaus sveikata, "sutramdė" Rusiją, atsisakydamas svarstyti alternatyvias jo ligos versijas, sėkmingai tęsdamas bendravimą su Maskva dėl konkrečių Vokietijai svarbių ekonominių projektų.

Manau, kad jei padėtis ryžtingai ir dramatiškai nepasikeis (ir tai įmanoma, nes Vakarai nėra vidiniai vieningi ir tęsiasi aktyvi kova dėl santykių su Rusija), tai tolesnė Rusijos Federacijos ir ES santykių plėtra bus maždaug pagal tą patį modelį kaip aprašytas vokiečių įvykis.

Vakarų Europa reikš susirūpinimą ir griežtai pasisakys dėl Rusijos vidaus politikos ir opozicijos teisių, tuo pačiu neturėdama tikrosios įtakos situacijai Rusijoje.

Bet kalbant apie konkretų ekonominį bendradarbiavimą, Europa stengsis išvengti konfrontacijos ir politizavimo, naujų sankcijų paketų įvedimo, ji stengsis palaipsniui ne naikinti, bet apeiti jau įvestas sankcijas.

Užkirsti kelią "limitrofų sukilimui"

Kodėl ES vadovai demonstruoja šiuos politinės pusiausvyros stebuklus? Priversti.

Per dvidešimt penkerius augančios konfrontacijos su Rusija metus Vakarai išaugino visą limitrofinių režimų būrį, kurio esmė yra organizuoti antirusiškas provokacijas. Kai kurie iš jų pateko į ES, kitiems pasisekė mažiau, tačiau visi jie gali egzistuoti tik išorinių išteklių pumpavimo forma. Jie neturi bazės savo suvereniteto išlaikymui.

Sumažinus įtampą santykiuose tarp Vakarų ir Rusijos, jau nekalbant apie galimą perėjimą prie normalių pragmatiškų kontaktų, limitrofų išlaikymas tampa beprasmis. Jie jau pajuto Vakarų dėmesio stoką, ir juos (baltus, lenkus ir ukrainiečius) šiuo atžvilgiu jau ištiko pirmieji isterijos priepuoliai.

Vakarų problema yra ta, kad konfrontacijos su Rusija eroje jie leido limitrofams užimti pernelyg rimtas pozicijas Vakarų politiką formuojančiose struktūrose (įskaitant NATO ir ES). Neįmanoma greitai pakeisti esamos padėties, tam reikia laiko — kelerių metų, per kuriuos turi būti panaikinta Rytų Europos šalių įtaka Vakarų politikai, o jos pačios turi būti marginalizuotos.

Vakarams be galo svarbu per šį laiką užkirsti kelią "limitrofų sukėlimui", kurie iš nevilties gali bandyti išprovokuoti konfliktą su Rusija, netgi rizikuodami karo veiksmais savo teritorijoje.

Todėl pagal savo geriausias tradicijas ES skelbia faktiškai nepakitusią politiką(kad limitrofai nesijaudintų), tuo tarpu puikiai suprasdama, kad niekas negali jai trukdyti žaisti deklaruotų "strateginių principų" prasmėmis, kaip ji nori.

Beje, tai dar ir apsidraudimas staigaus atšalimo su Rusija atveju. Juk šiandien niekas negali numatyti, kuri grupuotė Vakaruose laimės ir kokie politiniai principai Rusijos kryptimi iš tikrųjų dominuos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.