Baidenas keičia kursą? Ar reikia Lietuvai nerimauti dėl JAV pozicijos

Įvyko pirma didelė JAV prezidento kelionė į Europą. Ką ji parodė transatlantinių santykių raidos kontekste ir ką galvoti Lietuvai?

Kuomet Džo Baidenas tapo Amerikos vadovu, visa Europa apsidžiaugė, tikėdamasi, kad jos dialogas su Vašingtonu normalizuosis (išnyks ekonominė ir politinė įtampa). JAV prezidentas iš tiesų pradėjo siųsti signalus, kad ketina sugrąžinti transatlantinę partnerystę į buvusį lygį. Jo dalyvavimas NATO ir ES viršūnių susitikimuose (jau nekalbant apie G7) turėjo galutinai parodyti, kokia yra Europos vieta naujoje Jungtinių Valstijų strategijoje.

Tačiau įdomiausia yra tai, kad vieningos linijos JAV užsienio politikoje ir vėl nėra. Joje vėl kova — tik šį kartą ne tarp globalistų ir izoliacionistų (Donaldo Trampo kursas), o tarp radikalių imperialistų ir realistų (Baideno administracija), kurie kaip ir jų oponentai mano, kad Amerika turi dominuoti pasaulyje, bet siekti to reikia, ne bandant priversti visus vykdyti Vašingtono įsakymus, o žaidžiant pagal galimybes. Kitaip tariant, kol JAV "vanagai" įsitikinę, kad Kiniją ir Rusiją reikia ir galima nugalėti, kita amerikietiško elito stovykla linkusi elgtis gudriau — pagal principą "kas mums trukdo, tas mums padės".

Praktikoje tas požiūrių skirtumas, pavyzdžiui, reiškia, kad, pirmų nuomone, Europa turi daryti tai, ką jai lieps Amerika, o antrų manymu, europiečius reikia įtikinti paremti Vašingtoną, nes diktato politikai jau paprasčiausiai trūksta jėgų. Jeigu dar konkrečiau, pirmi galvoja, kad su "Šiaurės srautu-2" būtina kovoti iki galo, o antri nusprendė atsisakyti sankcijų, nes jos vis tiek nieko neduos, o "gera valia" gali padėti "nupirkti" Vokietijos kaip ES lyderės draugystę.

Tuo pat metu pirmi mano, kad reikia didinti spaudimą Rusijos atžvilgiu, siekiant pakeisti jos režimą, o antri nutarė surengti susitikimą su Vladimiru Putinu, nes spaudimas Maskvą tik sustiprina, o imituojant dialogą, galima bent jau pabandyti susilpninti Rusijos partnerystę su Kinija.

Sprendžiant iš to, kas buvo parašyta NATO ir ES baigiamuosiuose dokumentuose po Europos lyderių pokalbių su Baidenu, galima pagalvoti, kad Amerikai pavyko primesti europiečiams antikinišką ir antirusišką darbotvarkę (padaryti juos savo interesų įkaitais) už tam tikrus ekonominius "saldainius". Tačiau viskas yra ne taip paprasta.

Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pareiškė, kad NATO yra Šiaurės Atlanto organizacija, o Kinija yra ne šiame regione, ir kad jos atžvilgiu neturi būti išankstinio nusistatymo. Žinoma, Europoje yra bepročių, kurie pasiruošę sugadinti savo santykius su Pekinu (ir su Rusija) tik todėl, kad to nori Vašingtonas. Tačiau manytina, kad jau minėta Vokietija labiau linkusi galvoti kaip Makronas.

Tokiu būdu galima konstatuoti kelis dalykus. Pirma, Amerikos užsienio politikoje ir vėl dvivaldystė ir kova. Antra, Europos požiūris į Amerikos poziciją (arba tai būtų "vanagai", ar realistai) irgi nevieninga. Klausimas — kur šiame pasjanse Lietuva, kaip jai reaguoti į tokią situaciją?

Lenkija gana kritiškai sureagavo į per didelį Bideno dėmesį Vakarų Europai, nenorą susitikti su Ukrainos prezidentu prieš susitikimą su Putinu ir į patį "laisvo pasaulio" lyderio susitikimo su Rusijos "žudiku" faktą. Lietuvoje galima buvo išgirsti panašių nuomonių, bet Vilnių labai pradžiugino JAV prezidento susitikimas su Baltijos valstybių vadovais ir sprendimas 2023 m. surengti jame NATO viršūnių susitikimą. Tai panašu į Baideno administracijos signalą Rytų Europos satelitams: jeigu pergyvenate, kad mūsų dėmesys jums dabar sumažės, nes bent jau kurį laiką reikės mažiau kovoti su Rusija (Ukrainoje, Baltarusijoje ir t.t.), kadangi mūsų taktika jos atžvilgiu truputį pasikeitė, nesijaudinkite - štai jums susitikimas, paramos (saugumo) pažadai ir NATO suvažiavimas Vilniuje.

Kaip šiame kontekste, komentuodama Amerikos požiūrį į Baltijos regioną, tiksliai pažymėjo Lietuvos politologė Dovilė Jakniūnaitė: "Man atrodo, kad pagal tai, kas dabar matosi, realaus pajėgų didinimo galima nesitikėti — svarbu, kad liktų taip, kaip yra. Mažinimas irgi būtų blogas ženklas. Nebent, aišku, JAV santykiai su Rusija dar pablogėtų. Manau, kad buvimas bus toks, koks yra. Akivaizdu, kad yra manevravimas ir bandymas rasti bendrabūvį santykiuose su Rusija".

"Bandoma parodyti, kad mūsų neužmirš, be to, Lietuva regione aktyvesnė. Susitikimas — simbolinis veiksmas, bet nebūtinai yra supersvarbus. Jis susijęs su platesne JAV užsienio politikos dėlione, kai galvojama, kad kažkas neužsigautų ir panašiai. Mes esame šito suplanuoto derinio dalis", — konstatavo ekspertė.

Trumpai sakant, Lietuva turėtų būti nelabai patenkinta tuo, kad Baidenas sugalvojo sušvelninti konfrontaciją su Rusija. Taip pat todėl, kad tai apsunkina klausimą — į ką orientuotis Vašingtone? Bet ne faktas, kad tai užtruks ilgai, nes ten užtenka "vanagų", kurie reikalauja siekti pergalės, o ne konflikto pagal taisykles santykiuose su Maskva. Todėl Baltijos regione blogiau nebus, bet arklius, pavyzdžiui, Ukrainoje gali tekti pristabdyti (neatsitiktinai ten jau isterija dėl to, kad "mūsų neima į NATO"). Bet tai jau labiau Kijevo, o ne Vilniaus problemos — Vilniuje bus NATO viršūnių susitikimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti suredakcijos pozicija