Netrukus Europa bus sudraskyta iš vidaus: ji galvoja, kaip nubausti Rusiją

48 valandos ES viršūnių susitikimo, kurio pirmoji dalis — vakarienė, vadinama darbine — įvyko vakar, o plenarinė sesija įvyks šiandien

Oficiali darbotvarkė: "demokratijos ir pažangos priešininkų" elgesio aptarimas. Dalyvaujančios šalys tokiomis laiko Rusiją ir Baltarusiją. Plačiau aiškinosi RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Sankcijų paketas pastarajai bus galutinai patvirtintas, jame, kaip ir tikėtasi, bus numatytos ribojamosios priemonės Baltarusijos kalio eksportui į Europą (tai yra ketvirtadalis žaliavų, kurias sunaudoja Europos ūkininkai, kur ir iš ko pirkti prarastus kiekius — neaišku).

Na, šis naujai sureguliuotas Europos "partijos komitetas" punktais aptars Rusijos elgesį, kad šiurpintų šviesiaveidę Europos visuomenę, kuri pastaruosius septynerius metus nė vienos dienos neįsivaizdavo be "grėsmės iš Rytų".

Jei apibūdinsime situaciją kariniais terminais, kuriuos pasiūlė "Vakarų partneriai", tai žvalgyboje toks elgesys vadinamas "atitraukimu nereikšmingam tikslui", nes jei egzistuoja reali grėsmė ES, tai kyla ne iš į rytų, bet iš pietų.

Ši grėsmė yra tokia reikšminga, kad niekas nenori apie ją atvirai diskutuoti. Nes bijo.

Juk nelegali pastarųjų metų migracija yra saugiklis, kuris gali įsižiebti bet kurią sekundę.

Spręskite patys: Turkija, kurią europiečiai taip pat ketina papeikti, savo teritorijoje laiko tris milijonus potencialių pabėgėlių, norinčių patekti į Europą. Tik nuo Ankaros valios priklauso, ar toliau laikytis susitarimų su Briuseliu, ar ne.

Užmezgus teisinius ryšius tarp NVO, gelbėjančių nelegalius imigrantus Viduržemio jūroje, ir tų, kurie potencialius prieglobsčio prašytojus (ir galimus gausaus Europos socialinio paketo gavėjus) įsodina į pažeidžiamas valtis Šiaurės Afrikos pakrantėje, ES teisėsaugos institucijos beveik nesiima jokių veiksmų patraukti atsakomybėn įtariamuosius prekyba žmonėmis.

Kai tik Italijos prokuratūra pasirausė šiek tiek giliau, nei leido spauda, ​​paaiškėjo, kad tarp tų, kurie siunčia pripučiamas valtis iš Šiaurės Afrikos, ir tų, kurie pasiima į nežinia kieno pinigais ampokėtas jūrų transporto priemones nelegalius migrantus, užmegzti stiprūs, šilti santykiai, ir jiems pasiekiami visi telekomunikacijų technologijų pasiekimai.

Apie tai išsamiai rašo ir Europolas ataskaitoje (toli gražu ne pirmoje).

Skaičiai taip pat pateikti toje pačioje ataskaitoje.

Vidutiniškai tik vieno nelegalaus migranto, norinčio pasiekti "Europos rojų", perkėlimas į organizuoto nusikalstamumo kišenes įneša septynis tūkstančius eurų.

Pagrindiniai maršrutai:

Yra įrodymų, kad kiekvienais metais vienaip ar kitaip į Prancūziją patenka mažiausiai 350–400 tūkstančių žmonių (tiek žmonių gyvena Nicoje). Jei manysime, kad šalyje lieka tik pusė ar trečdalis nelegalių imigrantų, tai ir teoriškai tai turėtų, viena vertus, paskatinti valdžios institucijas išspręsti problemą, kita vertus, išblaivinti visuomenę.

Prancūzijos miestų gatvės nebepriklauso prancūzams. Net ir dieną vaikščioti jomis nesaugu. Net tuose rajonuose, kurie laikomi klestinčiais ir prabangiais, moterims kažkas gali lengvai nuplėšti grandinę nuo kaklo arba, griebę už rankos, greitai nuimti apyrankę.

Sustojimas prie raudono šviesoforo signalo, jei vairuotojo pusės langas nėra sandariai uždarytas, gali baigtis apiplėšimu — galima netekti laikrodžio, pinigų ar kreditinės kortelės.

Kelionė metro — rizika pamesti mobilųjį telefoną.

Šie smulkūs, kaip jie vadinami policijos biuleteniuose, "nusikaltimai" beveik niekada nepasirodo nei spaudos puslapiuose, nei informacinių portalų naujienų srautuose — Penktosios Respublikos žurnalistai yra tvirtai įsitikinę, kad tokie pranešimai "gali kurstyti neapykantą silpniems ir pažeidžiamiems".

Užtat teisuolišką pyktį nuolat ir reguliariai jaučia tie, kurie išdrįsta atvirai kalbėti apie tai, kas vyksta šalyje.

Naujausias pavyzdys yra daugybė ieškinių (įskaitant Prancūzijos advokatų rūmų) prieš Marine Le Pen iš "Nacionalinio susivienijimo": jos partijos rinkimų medžiagoje buvo nurodyta, kad kasmetinis tik vieno neteisėto nepilnamečio migranto išlaikymas iždui kainuoja maždaug 50 tūkstančių eurų. Šie skaičiai yra gana oficialūs ir paimti iš Senato komisijos pranešimo, juos sunku paneigti, o vienintelė "Nacionalinio susivienijimo" nuodėmė yra tai, kad jis juos paviešino.

Visa ta pati spauda, ​​komentatoriai ir ekspertai, kurie nepalieka pokalbių laidų, rengia propagandą už visus gerus ir prieš visus blogus, kaltindami nacionalistus (iš tikrųjų patriotus) ksenofobija, be galo palaikydami "plačių durų" politiką, techniškai nepastebi nei vis labiau nerimą keliančių Europolo pranešimų, nei kriminologų įspėjimų, kuriuose siejami (viešai, kas šiandien, beje, Prancūzijoje reikalauja nemažai drąsos) eksponentinis nelegalios migracijos augimas ir smurto lygis visuomenėje.

Maurice'as Berger'is, garsus psichiatras, sprendžiantis vyresnio amžiaus paauglių ir jaunimo smurto problemas, interviu "Le Figaro" tiesiai šviesiai teigia: "Būtina kelerius metus sustabdyti nekontroliuojamą neteisėtą migraciją, kol atvykėliai susitaikys su tuo, kad reikia laikytis gyvenamosios šalies įstatymų. Taip, kažkas gali tokį sprendimą laikyti nesąžiningu, bet mes paprasčiausiai neturime kitos išeities".

Nekontroliuojama nelegali migracija yra praktiškai vienintelis veiksnys, sukeliantis galingą susiskaldymą ir ES viduje.

Yra valstybių, kurios prisiima pirmąjį smūgį, aprūpindamos naujai atvykusius "būsimus europiečius", kuriuos Briuselis palieka be lėšų ir be jokios reikšmingos paramos, o tai savo ruožtu lemia tai, kad nėra jokios nelegalių imigrantų judėjimo kontrolės jau bendruomenės viduje. Tos pačios Graikijos valdžia apie tai kalba gana atvirai.

Italija bando pakelti balsą: aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse Roma paskelbė, kad reikia į darbotvarkę įtraukti migracijos temą ir bent iš dalies peržiūrėti dabartinę norimų tapti "europiečiais" asmenų priėmimo, registravimo ir kontrolės tvarką, tačiau pragmatiško Marijaus Dragio raginimas nesukėlė reakcijos, išskyrus tai, kad jo žodžiai buvo "išklausyti".

O juk dar Vengrija ir Lenkija: Budapeštas ir Varšuva, matydami, kas vyksta tame pačiame Paryžiuje, Nicoje, Avinjone ir priemiesčiuose, tapusiuose etniniais getais, visiškai nesistengia — nei Europos solidarumo rėmuose, nei galimos finansinės premijos rėmuose — atkurti šią situaciją savo šalyse. Be to, tiek Orbanas, tiek Moravieckis (skirtingai nuo Makrono, kuris praktiškai neturi šalininkų) turi visuomenės mandatą vykdyti būtent tokią politiką.

Taigi, jei nekontroliuojama nelegali migracija galiausiai neišardys jas priimančių šalių iš išorės, tai Damoklo iš vidaus skilimo kardas ir toliau kabos virš Europos Sąjungos, nes neįmanoma nematyti tokio absceso amžinai.

Arba jį reikės atidaryti, įvardijus tai, kas vyksta, tikraisiais vardais, tai yra, kai "geresnio gyvenimo ieškojimas" pasirodys esąs prekyba žmonėmis, nevyriausybinės organizacijos, šios "gyvybės gelbėtojos", pavirs mafija, o iždo išleistos sumos nustos būti paslaptimi ir bus prieinamos kiekvienam Europos mokesčių mokėtojui, arba tylos, slėpimo ir cenzūros politika tęsis iki logiškos išvados.

Tai bus sepsis — bendra Europos organizmo infekcija, tai yra, tol, kol prasidės pilietinis karas. To paties Paryžiaus ar Nicos gatvėse.

Beje, kariškiai apie tai jau įspėjo Makroną. Triskart.

Tačiau vertinant tai, kad šiandien tiek Prancūzijos prezidentas, tiek kiti lyderiai dėl intelektinio aklumo, ideologinės indoktrinacijos ir smulkios rinkimų konjunktūros Europos vienybės priešu laiko ne neteisėtą, nekontroliuojamą migraciją, o Rusiją, vektoriaus pokyčiai neįvyks.

Taigi, Briuselis nusprendė palaukti visos Europos peritonito, kurį, beje, vis tiek teks šalinti.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcxijos pozicija.