Atominis sprogimas Lietuvai. Ar Lenkija pirks Rusijos elektrą?

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad Baltijos atominės elektrinės (AE) Kaliningrado srityje projektas gali būti atnaujintas, nes jis įdomus Lenkijai. Kaip tai vertinti?

Lenkijos žiniasklaida pranešė, kad turtingas šalies verslininkas Zygmuntas Soložas-Žakas ir Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (o tiksliau, Vengrijos energetikos įmonė MVM) nori sudalyvauti Baltijos atominės elektrinės (AE), kurios projektas buvo sustabdytas 2013 meštais, projekte. Dar daugiau, kaip rašoma, Soložas-Žakas kalbėjo apie tai su Lenkijos premjeru ir valstybės turto ministru.

Ekonomika prieš politiką

Pirma mintis — tai sensacija. Antra — tai neįmanoma dėl politinių priežasčių: Lenkija kartu su Baltijos valstybėmis yra viena iš didžiausių Rusijos politikos kritikų, ketina atsisakyti rusiškų dujų po ilgalaikio kontrakto pabaigos 2022 metais, smerkia "Šiaurės srauto 2" projektą ir remia Lietuvos idėją nepirkti Astravo atominės elektrinės, kurią pastatė "Rosatomas", produkcijos.

Tačiau, pažymėtina, kad Soložo-Žako atstovas pareiškė: "ZE PAK svarsto įvairius variantus, tarp jų ir dalyvavimą atominės elektrinės statybose Lenkijoje nuo nulio, kas greičiausiai užtruktų daug metų. Kitu variantu gali būti kapitalo investavimas į užsienio aktyvus. Vienas iš išanalizuotų variantų yra potencialus kapitalo investavimas kartu su kitais partneriais, turinčiais patirties šioje srityje, į atominę elektrinę, kuri jau statoma Kaliningrado rajone".

Be to, pranešta, kad atvira informacija apie "Rosatom" viešuosius pirkimus rodo, jog Baltijos AE direkcija užsakė techninės paramos projektą, susijusį su atominės elektrinės statybomis Kaliningrado srityje, įskaitant prisijungimo prie kontinentinės Europos elektros sistemos galimybių, ypač susijusių su elektros energijos perdavimu Lenkijai, tyrimą.

Taip pasitvirtina posakis, kad dūmų be ugnies nebūna. Ir jeigu mąstytume logiškai — lenkiškos investicijos į Baltijos AE ir jos elektros importas (jungčių statybos) į Lenkiją būtų ekonomiškai prasmingi žingsniai. Kaip pažymėjo tas pats Soložas-Žakas, tokiu atveju šalis galėtų bent iš dalies kompensuoti anglies deginimo būdu gaunamą energiją, kuris netenkina ES ir kurio Lenkija anksčiau ar vėliau turės atsisakyti.

Tiesa, "žalia" alternatyva galėtų tapti dujos, bet rusiškų dujų Lenkija, kaip minėta, nori atsisakyti, suskystintos dujos iš JAV yra brangios, o dujotiekio iš Norvegijos (pralaidumas — 10 mlrd. kubinių metrų per metus), net jeigu jis bus pilnai užpildomas (dėl ko yra abejonių), pajėgumų gali neužtekti (jau nekalbant apie netikėtą Danijos sprendimą sustabdyti šio dujotiekio statybas, kol bus atliktas kruopštus jo poveikio aplinkai įvertinimas, už ko gali stovėti, pavyzdžiui, Amerika, norinti priversti Lenkiją pirkti daugiau jos dujų).

Pagaliau, jeigu Varšuva nejaustų energijos trūkumo, joje nebūtų kalbama apie savo AE statybas. Tačiau akivaizdu, kad tai labai brangu, ir paprasčiau būtų investuoti į Baltijos AE projektą. Bet tada tai reikia kažkaip paaiškinti politiškai, turint omenyje konfliktinį Lenkijos santykių su Rusija kontekstą.

Ar tai įmanoma? Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad investuoja ne Lenkijos valstybė, o privatus investuotojas. Taip pat galima teigti, kad europinės investicijos (lenkiškos ir vengriškos) taps projekto skaidrumo ir techninio saugumo garantija bei neleis Rusijai naudoti AE kaip energetinio ginklo (spaudimo instrumento).

Dar gali kilti klausimas — kodėl negalima pirkti pigios Astravo AE elektros, bet galima investuoti į kitą projektą, kurį irgi realizuotų Rusija? Čia galima atsakyti, kad Rusija ir Baltarusija, kurios "režimas visai toksiškas", ne tas pats ir kad į Baltijos AE projektą gali investuoti (suprask, kontroliuoti jį) europiečiai.

Trumpai sakant, jeigu Lenkijoje, vadovaujantis pagrįstais ekonominiais argumentais, būtų priimtas principinis sprendimas pirkti rusišką elektrą iš Kaliningrado, sukurti politinį jo paaiškinimą tikrai įmanoma. Kitas dalykas, kad tai taptų dideliu smūgiu Lietuvai, kuri vykdo totaliai antirusišką politiką ir tikisi to paties iš artimiausių sąjungininkų.

Nemalonus netikėtumas

Faktiškai, Varšuvos poelgis įrodytų, kad savi interesai jai svarbesni už santykius su Vilniumi, kuris gali toliau vienas vykdyti ekonomiškai žalingą šaliai politiką.

Be to, sprendžiant iš gana nervingos Lietuvos politikų reakcijos į aptariamą situaciją, galima spėti, kad niekas jos apie Soložo-Žako planus neinformavo, nors, kaip minėta, verslininkas aptarė juos su Lenkijos premjeru. Kitaip tariant, lenkai ne tik galvoja padaryti tai, kas nepriimtina Lietuvai, bet dar ir daro tai slaptai. Ir tuomet kyla natūralus klausimas (kurį Gitanas Nausėda turėjo užduoti Andžejui Dudai savo neseniai įvykusio vizito į Lenkiją metu) — ar Vilnius gali toliau visapusiškai pasitikėti Varšuva?

Kaip pažymėjo Lietuvos energetikos ministras Dainius Kreivys, už energetiką atsakingi Lenkijos pareigūnai, įskaitant neseniai Lietuvoje viešėjusį Lenkijos vyriausybės strateginės energetinės infrastruktūros įgaliotinį Piotrą Naimskį, laikosi pozicijos, jog po sinchronizacijos nei Baltijos šalyse, nei Lenkijoje neturėtų būti elektros iš trečiųjų šalių.

"Manau, kad atsižvelgiant į tai, jog žmonės, atsakingi už strateginę Lenkijos kryptį, teigia ir viešai ir privačiai priešingai, nei gaunama šita informacija, galima, turbūt, manyti, kad šita informacija arba neatitinka tikrovės, arba yra kažkokios hibridinės operacijos dalis", — konstatavo ministras.

Tuo tarpu Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė: "Vertinu tai kaip informaciją, pasirodžiusią žiniasklaidoje. Jeigu atsiranda tokia elektrinė, tai užduokime sau klausimą, kur yra rinka šitos elektrinės elektrai. Aš dabar tos rinkos negaliu sugalvoti, turint mintyj, kad tiek mes, tiek Lenkijos Respublika labai intensyviai bendradarbiaujame dėl jungčių ir sinchronizacijos projektų, ir nė viena iš valstybių nėra nusiteikusi didinti elektros srautą iš trečiųjų šalių, iš elektrinių, kurių saugumu mes abejojame".

Be to, pasak jos, net jeigu nebūtų didelių abejonių dėl saugumo, kiltų klausimas, kiek tai atitinka ES žaliąjį kursą. Keista nuomonė, turint omenyje tai, kad branduolinė energetika kaip tik yra švari. Ir apskritai Šimonytės komentaras atrodė kaip būtinybė pasakyti ką nors, kai nežinai, ką pasakyti.

Trumpai sakant, Lietuva nenori tikėti, kad "strateginė partnerė" gali ją išduoti, bet jau pats idėjos faktas ir sužinojimas apie ją iš žiniasklaidos turėtų priversti Vilnių pagaliau suprasti, kad didžiojoje politikoje pirmoje vietoje ne draugystė, o savi interesai.

Apibendrinant, galima užfiksuoti keletą dalykų. Pirma, kol kas sunku pasakyti, kokia logika Lenkijoje nugalės — ekonominė ar politinė. Manytina, kad informacijos apie Soložo-Žako planus ir jo pokalbius apie juos su aukščiausiais šalies politikais paviešinimas jau yra šios didelės kovos elementas (vargu ar istorijos dalyviai to norėjo) — tuo labiau, kad tai sutapo su Donaldo Tusko grįžimu į nacionalinę politiką ir jo kaltinimais valdančiųjų atžvilgiu, kad jie realizuoja Kremliaus darbotvarkę.

Antra, tai, kas įvyko, yra neabejotinas smūgis "strateginei" Lietuvos ir Lenkijos partnerystei, kurioje pastaroji, atrodo, vadovaujasi principu "nieko asmeniško — tik verslas".

O įdomiausia tai, kad po naujienos, kuri turėjo tapti sensacija ir sukelti informacinę audrą Lenkijoje, Lietuvoje ir net Europoje, tvyro stebėtina tyla (pavyzdžiui, apie ją nieko nebuvo pasakyta Nausėdos ir Dudos spaudos konferencijoje — buvo tik kalbos apie visišką tarpusavio pagarbą ir supratimą). Gal todėl, kad tai buvo tik perspėjimas? Tačiau net jeigu tuo viskas ir pasibaigs, istorija turėtų tapti pamoka Lietuvai ir sukelti šypseną Angelai Merkel, kuri daug kartų sakė, kad "Šiaurės srautas 2" — grynai ekonominis projektas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.