"Šokiravo vokiečius": kas iš esmės paveikė karo baigtį

Kilometrai išdegintos žemės, sunaikinti įtvirtinimai ir itin stiprus psichologinis poveikis — lygiai prieš 80 metų, 1941 metų liepos 14 dieną, naciai pirmą kartą pajuto sovietinės raketinės artilerijos BM-13 ugnį

VILNIUS, liepos 14 — Sputnik. Šių įrenginių salvės dažnai tapdavo paskutiniuoju Raudonosios armijos argumentu ir radikaliai pakeisdavo padėtį pagrindiniuose fronto sektoriuose. Apie legendinę "Katiušą" skaitykite RIA Novosti autoriaus Nikolajaus Protopopovo medžiagoje.

"Siurprizas" Vermachtui

Pirmasis "Katiušos" smūgis atiteko priešo karių ir įrangos sankaupai Oršos geležinkelio stoties rajone, Baltarusijoje. Kapitono Ivano Flerovo vadovaujama baterija iš maždaug šešių kilometrų atstumo paleido dvi salves prieš geležinkelio mazgą: daugiau nei šimtas raketų prieš puolančius vokiečius. O dar po pusantros valandos BM-13 buvo peršauti perėjoje per Oršicos upę. Tada naciai prarado šimtus žmonių, taip pat dešimtis įrangos vienetų.

Kiek vėliau Flerovo baterija, kurioje buvo septyni eksperimentiniai paleidimo įrenginiai, smarkiai smogė Vokietijos tankų divizijai netoli Rudnios. Raketininkai sudegino kelias šarvuotų transporto priemonių kolonas, iššaudami daugiau nei tris šimtus sviedinių. Netikėta raketinės artilerijos ataka netgi privertė nacius kuriam laikui sustabdyti puolimą.

Kovinis raketų paleidimo įrenginys "Katiuša"

© Sputnik / РИА Новости

Po kelių "Katiušos" smūgių prasidėjo tikra medžioklė — vokiečiai po truputį rinko informaciją apie naują Rusijos sistemą. Kad nė vienas viekiantis įrenginys nepatektų į priešo rankas, ant kiekvieno buvo pritvirtinti sprogmenys ir, kilus užgrobimo grėsmei, įranga buvo visiškai sunaikinama.

Taip atsitiko ir su Flerovo baterija. 1941 metų spalio mėnesį netoli Smolensko dalinys pateko į pasalą — raketininkams teko susprogdinti visus BM-13 ir jų šaudmenis. Sužeistas kapitonas Flerovas įsakė kariams išeiti iš apsupties. O pats mirė, vos spėjęs sunaikinti paskutinę mašiną.

Dieną prieš karą

BM-13 antžeminės raketos paleidimo sistema buvo kuriama dar 1937 metais. 1941 metų kovo mėnesį buvo surinkti pirmieji pavyzdžiai, o įrenginys buvo priimtas į tarnybą dieną prieš paskelbiant Didįjį Tėvynės karą.

Kovos modulis buvo pastatytas ant sunkvežimio ZIS-6, o kaip šaudmenys buvo naudojamos nevaldomos raketos, kurių kalibras buvo 132 mm. BM-13 šaudė aštuonis su puse kilometro ir per dešimt sekundžių galėjo iššauti visas 16 raketų, kiekviena su penkiais kilogramais trotilo.

Reikėjo maždaug penkių minučių, kad septynių žmonių ekipažas visiškai pakrautų įrenginį. Vienas iš "Katiušos" trūkumų yra mažas tikslumas, palyginti su patrankų artilerija. Tačiau šį trūkumą kompensavo didžiulis gaisro tankis ir įspūdingų zonų aprėptis.

Tuo pačiu metu raketų daliniai pasižymėjo dideliu manevringumu ir greitai pakeisdavo pozicijas, pasitraukdami po atsakomojo smūgio. Buvo labai sunku atsekti jų judėjimą, todėl priešai galėjo tikėtis raketos salvės iš bet kurios krypties.

Be to, "Katiušos" priešui turėjo stiprų psichologinį poveikį: neištveriamas kaukimas ir beveik tuo pačiu metu įvykę dešimčių raketų sprogimai varė vokiečius iš proto tiesiogine to žodžio prasme.

Ugningas velenas

Po sėkmingo BM-13 debiuto 1941 metais sovietų vadovybė pradėjo greitai formuoti pirmuosius raketinės artilerijos pulkus.

Rugsėjo viduryje Raudonojoje armijoje jau buvo devyni tokie dariniai, kurie dėl slaptumo buvo vadinami minosvaidžių daliniais. Be to, kiekvienam iš jų buvo suteiktas garbės "gvardijos" vardas, kuris dar kartą įrodė ypatingą naujojo ginklo statusą ir reikšmę. Minosvaidžių dalinių vadas buvo tiesiogiai pavaldus aukščiausiosios vadovybės štabui.

Pulkas įprastai buvo sudarytas iš trijų BM-13 divizijų — tai 36 raketų paleidikliai. Taip pat minosvaidininkai buvo sustiprinti priešlėktuviniu batalionu, palaikymo daliniais. Iš viso junginyje buvo apie 1,5 tūkstančio kovotojų.

"Katiuša" veikė sunkiausiuose fronto sektoriuose, žinoma, dalyvavo sostinės gynyboje. Iki 1941 metų rudens daugiau nei pusė visų turimų raketų sistemų buvo sutelkta netoli Maskvos. Dėl sunkios padėties fronte divizijoms jas teko naudoti paeiliui. Aukščiausiosios vadovybės štabas išleido direktyvą dėl raketinės artilerijos naudojimo tvarkos. Joje buvo sakoma, kad Raudonoji armija gavo galingą ginklą — geriausias priemones sunaikinti priešo personalą, tankus ir šaudymo ginklus masiniais smūgiais. Vienas ryškiausių efektyvaus "Katiušos" naudojimo pavyzdžių yra pėstininkų parama per Raudonosios armijos puolimą prie Skirmanovo kaimo 1941 metų lapkritį. Tada kapitono Kazbeko Karsanovo vadovaujamas padalinys su keliomis salvėmis sunaikino apie 20 tankų, dešimtis vokiečių minosvaidžių ir ginklų, o gyvenvietė buvo užgrobta, praktiškai nesusidūrus su pasipriešinimu.

Svarbiausias "Katiušos" vaidmuo Stalingrado mūšyje. 1942 metų lapkričio 19 dieną prasidėjo operacija "Uranas": beveik 300 tūkstančių Vermachto karių ir karininkų pateko į "katilą". Pirmieji buvo raketų ir patrankų artilerija. Tūkstančiai sviedinių nukrito ant nacių pozicijų per 80 minučių. Pirmiausia "Katiušos" atsitrenkė į priekinį kraštą, paskui uždengė aikštes 400 metrų gylyje nuo jo ir trečiąja salvele visiškai "nušlavė" likusius įtvirtinimus.

Po plataus masto artilerijos pasirengimo Pietų Vakarų, Dono ir Stalingrado frontų kariuomenė pradėjo kontrpuolimą — po keturių dienų jų daliniai uždarė apsupties žiedą.

Tiesiogiai nusitaikius

Nors "Katiušos" buvo skirtos smūgiams aikštėse, kai kuriose situacijose įgulos išmokė šaudyti į Vermachto tankus tiesiogine ugnimi.

Automobiliai priekiniais ratais įvažiuodavo į specialiai žemėje iškastas įdubas, kad gidai gautų minimalų pakilimo kampą. Tačiau "Katiuša" savo charakteristika vis tiek buvo prastesnė, palyginti su įprastais vamzdžiais. Visų pirma dėl stipraus sviedinių išsisklaidymo tiksliai pataikyti į judantį "Panzer" nebuvo lengva užduotis.

Be to, raketose BM-13 buvo įrengta skeveldrinė šaudmens veikmė, o ne šarvus perveriančios kovinės galvutės, ir jos negalėjo susitvarkyti su kiekvienu tanku. Taip, patekus į degalų baką ar variklio dalį, kilo gaisras ir automobilis galėjo sugesti. Prieš "Panthers" ar "Tigrų" priekinius šarvus "Katiuša" buvo mažai veiksminga. Tačiau net ir šių sunkiasvorių ekipažai galėjo patirti rimtą smegenų sukrėtimą.

Nepaisant to, kai kuriais atvejais šauliai tokiu būdu sunaikino ištisus sunkiosios technikos vienetus. Leitenanto-vado Moskvino divizija 1942 metų liepą dviem salvėmis sutriuškino 11 priešo tankų.

Taigi, raketinė artilerija reikšmingai prisidėjo prie bendros Raudonosios armijos pergalės. Po BM-13 kariams buvo pradėtos tiekti įvairios modifikacijos. Pavyzdžiui, koviniai moduliai buvo pastatyti ant lengvųjų tankų T-40 ir T-60. Bokšto vietoje buvo sumontuotas 82 mm raketų kreipiamųjų blokas. Šis daugkartinio paleidimo raketų sistemos variantas pasirodė esąs labiau apsaugotas ir pravažiuojamas nei ratiniai analogai.

Be to, buvo sukurti įrenginiai paleidimui iš žemės, koviniais moduliais buvo aprūpinami šarvuoti kateriai, motociklai ir drezinos. O 1944 metais pasirodė senesnio modelio BM-31-12 "Andriuša" — ši sistema šaudė galingesnėmis 310 mm raketomis ir pasiekė taikinius toli už fronto linijos.