"Amerika nebeatsities": kodėl amerikiečiai tuo įsitikinę

Informacinėje erdvėje susitiko du protingi straipsniai apie valstybių pakilimus ir nuosmukius, apie šių reiškinių simptomus

Vienas — amerikietiškas, apie tai, kas yra nykstanti supervalstybė (tai yra JAV) ir kuo tiksliai išreiškiamas nuosmukis; antrasis — kiniškas (nors ir Amerikos žurnale), iš kurio galima padaryti naudingas išvadas apie tai, kas yra supervalstybė pakilime. Tai yra, kalbama apie tai, kaip ir kokiu būdu jaučiamas šis kelias žemyn ir aukštyn, kokie simptomai yra abiem atvejais, rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Amerikietišką straipsnį parašė buvęs laikraščio "Boston Herald" apžvalgininkas Donas Federas (Don Feder), bendras autoriaus požiūris labai pesimistiškas: jis mano, kad JAV nebeatsities. Kaip su tuo, kai bendra skola siekia 28 trln. dolerių (ir niekas net neapsimeta, kad ji gali būti sumokėta) arba kai universiteto absolventai neišlaiko istorijos testų ankstesnių kartų penktos klasės mokiniams.

O toliau Federas daro naudingą dalyką: jis sudaro valstybių — bet kokių valstybių, pradedant nuo Romos, nykimo simptomų sąrašą. Pirmoje vietoje yra punktas, kai šalis vykdo nesibaigiančius karus, kurių ji negali laimėti. Antroje vietoje — ta pati nevaldoma skola. Toliau, vėl kaip ir su Roma, kai šalis atsisako ginti savo sienas ir dar kai atiduoda miestus, kad juos draskytų minia, ir leidžia apdoroti jaunosios kartos smegenis. Ir dar daug punktų. Visi paimti iš šiandieninio Amerikos gyvenimo.

Pekino profesoriaus Janio Siuetongo (Yan Xuetong) straipsnis apie Kiniją iš tikrųjų yra apie tai, kaip pradeda formuotis naujoji šalies užsienio politika. Naujoji — tai visų pirma "po viruso". Reikalas tas, kad Kinijos BVP 2019 metais sudarė 66 % Amerikos BVP, o 2020 metais — jau 71 %. Ir visi kiti pasaulinės realybės faktai įrodo, kad Kinija yra pakilimą patirianti valstybė, ir būtų tokia, net jei Jungtinės Valstijos netaptų nusmukusia valstybe.

Ir čia mes matome vieną iš gerų ir pamokančių simptomų to, kad kalbama apie kylančią imperiją. Tai tiesiog atsargumas, kuklumas ir šykštumas. Pekine ne tik sako, bet ir mano, kad Kinija vis dar yra besivystanti šalis. Ji prisimena, kad statistikos duomenimis kinas gyvena maždaug šešis kartus prasčiau nei amerikietis: 10 484 doleriai per metus, palyginti su 63 416 dolerių. Taigi, nereikia pūstis.

Iš to galima padaryti nemažai išvadų. Visų pirma, apie tai, kad didžiulis BVP visai nereiškia, jog šalyje viskas gerai. Ji tuo pačiu metu gali turėti visus žlugimo požymius, apie ką ir buvo pasakyta aukščiau. Ir dar: kad kuklumas padeda išvengti vieno iš pagrindinių nuosmukio simptomų — kai pradedi nesuskaitomą karų ir kitų avantiūrų skaičių ir, visų nuostabai, juos visus pralaimi; apie eilinį tokį atvejį — amerikiečių pabėgimą iš Afganistano — nereikia dar kartą užsiminti.

Kinija, sakoma profesoriaus Janio straipsnyje, suvokia, kad neturi tikro pasaulinio lyderio su globaline atsakomybe išteklių, ypač karinėje srityje. Ar JAV turėjo tokių išteklių? Pasirodo, ne, ką mes dabar ir matome.

Atitinkamai, Kinija nesistengia primesti visiems savo vertybių ir dirba visose įmanomose tarptautinėse institucijose ir organizacijose, kad kartu plėtotų vertybes, normas ir taisykles. Vėlgi, kylančios valstybės kuklumas, kai ji blaiviai įvertina savo galimybes.

Ir dar viena mintis kinų straipsnyje gerai atkartoja Dono Federo pesimizmą — arba bent jau parodo, kurioje vietoje trajektorijos sutampa (amerikietiška žemyn, o kiniška aukštyn). Iš tikrųjų, abi supervalstybės atsidūrė tokiame taške, kur jos dar yra — ar jau yra — ne bokso varžybose, o lenktynėse. Tai yra, jų pastangų esmė yra atsidurti priekyje, o ne visiškai išmušti varžovą. Tai vyksta ir tęsis ir todėl, kad dabar bus labai mažai norinčiųjų besąlygiškai palaikyti vieną iš dviejų varžovų: jie yra įstrigę kažkuriame lygybės, pusiausvyros taške. Todėl vis daugiau šalių vengs būti visiškai prisirišusios tik prie vieno iš konkurentų ir bandys nesibarti nė su vienu iš jų.

Dabar naudingos išvados iš to, kas pasakyta, kiekvienai pasaulio šaliai. Pavyzdžiui, tokia: Rusija ką tik (pagal istorinius standartus, visai neseniai) patyrė maždaug tą patį nuosmukį, kaip šiandien JAV, stebuklingai pasitraukusi iš gilaus pikiravimo. Tačiau nuosmukio simptomai, vienaip ar kitaip, yra pažįstami ir sutampa. Todėl, jei Rusijoje pasireiškia bent keli iš šių ženklų dabar arba jei jie pasirodys ateityje, reikia juos pastebėti ir padaryti išvadas. Visų pirma, yra mokslas, vadinamas istorija, kuris reikalingas, kad įspėtų apie pavojų, ypač apie tokį, kurį Rusija ar kitos imperijos jau patyrė. Čia nepaprastai vaizdingas Federerio pastebėtas fenomenas apie universiteto absolventus ir jų istorijos žinias.

O supervalstybės pakilimas — dar labiau pamokantis. Bent jau tam, kad žinotume, ką pasirinkti kaip partnerius išoriniame pasaulyje. Matome, kad turėti reikalų su kukliomis, neįkyriomis, nepasipūtusiomis valstybėmis yra ne tik malonu, bet ir naudinga. Nereikia stebėtis, kad tokiai valstybei pirmiausia rūpi jos pačios interesai, o tik antra — jūsų, būtina to išmokti.

Na, ir paskutinis dalykas: Kinijos imperija žlugo mažiausiai šešis kartus per pastaruosius du tūkstančius metų, bet paskui ji sutelkė jėgas ir atgijo. Taigi, kiekvienas kinas žino, kad niekam nėra garantuotas nei amžinas klestėjimas, nei amžina nelaimė. Didžiosios tautos kelias yra labai ilgas, turint omeny istorinę patirtį ir išmintį. O Jungtinėms Valstijoms, kurių istorija yra daugiau nei dešimt kartų trumpesnė nei kinų, dabartinis žlugimas ir nuosmukis — pirmas kartas, todėl ten yra daugiau emocijų ir kitų riksmų. JAV — beje, protingi JAV žmonės apie tai rašė praėjusio amžiaus pabaigoje — istoriją suvokia kitaip nei kinai. Ir maždaug taip: pasaulio imperija galima tapti tik vieną kartą, o paskui — amžinas nuosmukis ir griuvėsiai, apaugę vijokliais.

Apskritai, Rusijos valstybė su savo pakilimais ir nuosmukiais čia vėl yra arčiau Kinijos požiūrio į istoriją. Todėl pakilimo ir nuosmukio simptomų tyrimas rusams yra įprastas ir naudingas dalykas.