Paratečio katastrofa. Kaip išnyko didžiausias ežeras planetos istorijoje

Mokslininkai išsamiai rekonstravo didžiausio Žemėje ežero — Paratečio, kuris dengė Centrinę Aziją, Rusijos pietus ir pasiekė Alpes, istoriją

Šiame ežere gyveno nykštukiniai delfinai ir banginiai, o pakrantėje, kuri vėliau persikėlė į Afriką, karaliavo nuostabi megafauna. Prieš kelis milijonus metų milžiniškas vandens telkinys išnyko, tai sukėlė ekologinę katastrofą, rašo RIA Novosti autorius Vladislavas Strekopytovas.

Tečio vandenyno paveldas

Mezozojaus eroje, prieš 200 milijonų metų visi žemynai susivienijo į du milžiniškus superkontinentus: Gondvaną Pietų pusrutulyje ir Lauraziją — Šiaurės pusrutulyje. Tarp jų buvo vandenynas, kurį austrų geologas Eduardas Ziusas 1893 metais pavadino Tetis graikų deivės Tefidos garbei.

Palaipsniui Gondvana iro, o Tetis susitraukė, kol tapo siaura vidaus jūra, besidriekiančia nuo dabartinės Ispanijos ir Maroko Atlanto vandenyno pakrantės iki Centrinės Azijos. Viduriniame miocene, maždaug prieš 12 milijonų metų, plokštės susidūrė, dėl ko Centrinėje Europoje kilo kalnai ir Tetis vandenynas buvo padalintas į du vandens telkinius. Vakaruose susidarė Viduržemio jūra, rytuose — didžiulis ežeras — Paratetis.

Paratetis didybė ir nuosmukis

Neseniai geologai išsamiai rekonstravo Paratečio 12 milijonų metų istoriją. Paaiškėjo, kad megaežeras tai kelis kartus išsiliejo, tai beveik visiškai išnyko. Vandens lygis uždarame rezervuare buvo visiškai priklausomas nuo įtekančių į jį upių, o jų vandens lygis keitėsi kartu su klimatu.

Didžiausio išsiliejimo laikotarpiais ežeras užėmė teritoriją nuo Karpatų iki Kazachstano su Krymo ir Kaukazo salomis viduryje. Buvo didesnis už Viduržemio jūros — apie 2,8 milijono kvadratinių kilometrų — ir 80 metrų aukščiau už dabartinio vandenyno lygio. Jame tilpo iki 1,77 milijono kubinių kilometrų vandens, o tai daugiau nei dešimt kartų viršija visų šiandieninių gėlavandenių ir druskingų ežerų kiekį pasaulyje. Kai vanduo traukėsi atgal, liko tik du telkiniai — Juodosios jūros centrinio baseino ir pietinės Kaspijos dalies vietoje.

Mokslininkai nustatė, kad prieš 7,65–7,9 milijono metų, vadinamosios Didžiosios Chersono sausros metu, Paratečio lygis nukrito 250 metrų, iš po vandens pasirodė Ukrainos pietūs, Krymo stepė, Šiaurės Kaukazas ir Stavropolio aukštuma, išdžiūvo Tereko sąsiauris Šiaurės Kaukaze, sujungęs Juodąją ir Kaspijos jūras. Todėl pirmasis virto gėlo vandens Pontsko ežeru-jūra, o pietinės Kaspijos vietoje susidarė Balachanų ežeras.

Prieš keturis milijonus metų vanduo vėl pakilo, Juodoji jūra vėl susiliejo su Kaspijos jūra. Vienas baseinas, apimantis Juodąją jūrą, Kaspiją, žemutinį Volgos regioną ir teritoriją tarp Kaspijos ir Aralo jūrų, egzistavo gana ilgai ir išnyko tik prieš 500–300 tūkstančių metų.

Dramblių tėvynė

Megaežere išsivystė unikalus gyvūnų pasaulis. Ten gyveno mažiausi planetoje ūsuotieji banginiai — cetoterijos, maždaug dviejų metrų ilgio. Įdomu tai, kad daugelis Patatetyje gyvenusių banginių, delfinų ir ruonių buvo miniatiūriniai. Biologų teigimu, taip gyvūnai prisitaikė prie nuolat besikeičiančio rezervuaro dydžio.

Ypatingos sąlygos susidarė Paratečio pakrantėse. Megaežero vandens lygiui palaipsniui krentant, pakrantės linijos virto pievomis, gausiomis augalinio maisto — evoliucijos "karštieji taškai".

Neseniai paskelbtas straipsnis apie šiuolaikinės Afrikos faunos formavimąsi įrodo, kad daugelis žinduolių rūšių, kurios šiandien gyvena Afrikos savanoje, įskaitant antilopes, dramblius ir žirafas, atsirado pietinėje Paratečio pakrantėje, dabartinio Vakarų Irano rajone.

Jūrą užpildęs ežeras

Pagrindinis įvykis didžiausio ežero Žemėje istorijoje įvyko maždaug prieš šešis milijonus metų. Tęsiantis plokščių judėjimas pakėlė kalnus Viduržemio jūros vakaruose. Tuo tarpu dėl ledynų augimo Šiaurės pusrutulyje Pasaulio vandenyno lygis smarkiai nukrito — 100–120 metrų. Kaip rezultatas Viduržemio jūra buvo atkirsta nuo Atlanto ir per kelis tūkstantmečius ji beveik visiškai išdžiūvo — liko tik trys ar keturi labai druskingi ežerai, į kuriuos įtekėjo didelės upės. Paleogeografijoje tai vadinama Mesino druskingumo krizė.

Kaimyniniame Paratetyje, priešingai, vanduo pakilo dėl Kaukazo kalnų augimo. Tam tikru momentu ežeras pralaužė užtvarą Bosforo sąsiaurio rajone ir iš 200–250 metrų aukščio įgriuvo į sausą Viduržemio jūros baseiną. Ir liko nuo Paratečio tik keli fragmentai — Juodoji, Azovo, Kaspijos jūros, jau išdžiūvusi Aralo jūra, taip pat keli ežerai, tokie kaip Urmija ir Derjačejė-Nemek Irane.

Šalia Kaspijos esančios stepės ir teritorija tarp Kaspijos ir Aralo jūrų — tai senovės vandens telkinio dugnas, kuris beveik nepasikeitė. Tai ypač aiškiai matyti Ustiurto plynaukštėje, vakarinėje Centrinės Azijos dalyje: absoliučiai lygi, padengta įtrūkimų lyguma su stūksančiomis buvusių salų atodangomis.