Rusijos ieškinys Europos Teismui: kontrataka

Liepos 22 dieną Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra Europos žmogaus teisių teismui pateikė pirmąjį istorijoje tarpvalstybinį skundą

Jame pateikta dešimt pretenzijų Ukrainai, pažeidusiai Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, rašo Sputnik autorė, užsienio politikos magistrė, teisininkė Olga Sucharevskaja.

Jos teigimu, EŽTT dėl savo šališkumo ir neobjektyvumo vargu ar taps vieta, kur Rusijos reikalavimas bus vertinamas objektyviai. Tada kodėl tai daroma ir kokios yra dokumento perspektyvos?

Tiesus klausimas

Tarpvalstybinių ieškinių pateikimo EŽTT praktika yra gana nauja. Šis teismas daugiausia dėmesio skiria piliečių skundų dėl savo šalių nagrinėjimui žmogaus teisių pažeidimų srityje.

Nepaisant to, Europos Teismo praktikoje yra 24 tarpvalstybiniai skundai. Akivaizdu, kad Rusijos pusė iš to ėjo ir išsiuntė konsoliduotą skundą Ukrainai. Teismo procese Ukrainai pareikšta daugybė pretenzijų dėl pažeidimų žmogaus teisių srityje po priverstinio valdžios pakeitimo 2014 metais.

Tarp jų, visų pirma: civilių mirtis, neteisėtas įkalinimas ir žiaurus elgesys su žmonėmis, taip pat ir Maidane, Odesoje ir Donbase — nužudymai apšaudant gretimą Rusijos teritoriją, žodžio laisvės slopinimas, rusakalbių gyventojų diskriminacija, rinkimų teisių atėmimas iš Donbaso gyventojų, MH17 katastrofa dėl to, kad Ukraina neuždarė oro erdvės virš karo zonos.

Be to, Kijevas yra kaltinamas dėl Krymo vandens blokados, ryšium su kuria pusiasalio ekonomikai padaryta 1,4 trln. rublių žala. Atsižvelgdama į tai, Generalinė prokuratūra reikalauja Ukrainos nutraukti Krymo blokadą, apriboti tautinių mažumų teises ir panaikinti draudimą transliuoti kanalus rusakalbiais bei apriboti prieigą prie interneto platformų ir spausdintų leidinių rusų kalba.

Kaip ir tikėtasi, Kijeve, kuris įsitikinęs savo nebaudžiamumu, Rusijos skundas sukėlė skepticizmą ir pašaipas. Kaip sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba, "nesikišdamas į EŽTT teisingumą, galiu jus patikinti, kad šis reikalavimas neturi jokių galimybių būti patenkintas. Ir Rusija jį pateikė propagandos tikslais. Rezultatų nebus, išskyrus informacinį triukšmą ir laiką, kurį teismas praleido rašydamas atsakymą dėl šio ieškinio".

Tiesa, vargano diplomato vietoje nederėtų būti tokiu pasitikčiu savimi. Pavyzdys yra Gruzijos ieškinys Rusijai EŽTK, remiantis 12 metų tyrimo rezultatais, kai teismas paskelbė nuosprendį, kad "Rusijos Federacija negali būti laikoma atsakinga pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją už įvykius, kuriuos taikos palaikymo kontingentui skirta kariuomenė ir vietos civiliai gyventojai 2008 metų rugpjūčio 8–12 dienomis".

Be to, Europos teismas nepalaikė Gruzijos pusės kaltinimų dėl tariamo Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsiveržimo į Pietų Osetijos teritoriją 2008 metų rugpjūčio 7 dieną, t.y. prieš Gruzijos karinį išpuolį prieš Cchinvalį.

Tai tik dar kartą patvirtina, kad tarptautiniai teismai niekada nepriima vienareikšmių sprendimų, sakinius formuluodami "ir jūsiškiams, ir mūsiškiams“ stiliumi. Ukraina jau patyrė panašių liūdnų pasekmių ginče su Rumunija dėl Serpentino salos (ir prarado liūto dalį žemyninio šelfo). Tačiau istorija aiškiai nieko neišmoko Ukrainos užsienio reikalų ministerijos.

Rusijos generalinės prokuratūros skundas yra savotiškas atsakymas į devynis Ukrainos ieškinius ir atvirai vienpusius ETPA rezoliucijas dėl Ukrainos. Pasak oficialios Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės Marijos Zacharovos, "tegul šios struktūros, kurios nuolat skelbiasi, kad moralinė tiesa yra paskutinė instancija, pabando nepamatyti visos išsiųstos medžiagos masyvo".

Tai yra, gavęs Rusijos ieškinį, Europos Tarybos teisminis organas turės iš esmės aptarti žmogaus teisių pažeidimų faktus Ukrainoje, remdamasis dokumentais, o ne fantazijomis ir politinėmis intrigomis, susijusiomis su Rytų Europos šalių ir jų Vakarų šalininkų parlamentinių delegacijų atstovais.

Tai, kaip EŽTT nagrinės bylą, tiesiogiai priklauso nuo jos tarptautinės valdžios.

Kijevo nusikaltimų faktai jau užfiksuoti

Tuo pačiu negalima teigti, kad Rusija yra visiškai viena teisminių ginčų su Ukraina žmogaus teisių srityje procese. Nacionalinių įstatymų lygmeniu sisteminis nacionalinių mažumų ir rusakalbių daugumos priverstinis ukrainizavimas ir asimiliacija, kurie yra sistemingi, neliko nepastebėti.

Pastaraisiais metais Ukraina priėmė švietimo įstatymą, kuris iš tikrųjų draudžia pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą įgyti gimtąja kalba. Tai jau sukėlė Rumunijos, Vengrijos ir Lenkijos pasipiktinimą, taip pat pažymima ETPA rezoliucijoje. Asamblėjos teigimu, įstatymas "reiškia rimtą anksčiau pripažintų tautinių mažumų teisių, įgyti išsilavinimą jų gimtąja kalba pažeidimą.

ETPA rekomendavo Kijevo valdžiai "permąstyti švietimo mažumų kalbomis problemą, kaip pavyzdį panaudojant lankstų dvikalbio švietimo modelį visiems žmonėms, priklausantiems„ Ukrainos čiabuvių tautoms" ir "tautinėms mažumoms", be jokios diskriminacijos“.

Kijevas neįvykdė nė vienos iš ETPA rekomendacijų. Be to, buvo priimtos diskriminacinės įstatymo "Dėl ukrainiečių kalbos kaip valstybinės kalbos veikimo" normos, grasinant baudomis ir baudžiamuoju persekiojimu priverčiant visų organizacijų, politinių partijų ir visų nuosavybės formų įmones kalbėti tik ukrainietiškai.

Šią akivaizdžiai diskriminacinę normą, paliekančią žmonėms teisę kalbėti gimtąja kalba tik savo virtuvėje, Ukrainos Konstitucinis Teismas neseniai pripažino kaip atitinkančią pagrindinį įstatymą. Be šių represinių normų, buvo priimtas įstatymas "Dėl čiabuvių tautų", kuris iš teisinio lauko išmetė beveik visas Ukrainoje gyvenančias tautas, kurios turi savo valstybingumą už Ukrainos ribų.

JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitose yra daugybė įrodymų apie žmogaus teisių pažeidimus, karo nusikaltimų Donbase įvykdymą, kankinimų naudojimą ir neteisminį persekiojimą, žodžio laisvės, rinkimų ir socialinės laisvės pažeidimus.

Naujausiame žmogaus teisių padėties Ukrainoje tyrime (2021 metų vasario 1 — balandžio 30 dienomis) užfiksuoti tokie pažeidimai kaip piliečių atsisakymas nuo pensijų, socialinių paslaugų, švietimo, darbo ir sveikatos priežiūros Ukrainoje, slaptųjų kalėjimų steigimas SBU, pažangos trūkumas tiriant Odesos nusikaltimus, Maidaną ir politines žmogžudystes (pavyzdžiui, Olesiaus Buzinos), kaltinimai opozicijos partijų išdavyste ir opozicijos televizijos kanalų uždarymu.

JT taip pat ragina Aukščiausiąją Radą "parengti įstatymą dėl mažumų apsaugos ir ypač jų kalbinių teisių". Įdomiausia tai, kad Kijevas teisėkūros lygmeniu pripažino, kad iš tikrųjų sąmoningai diskriminuoja "Donbaso asmenis", perduodamas sprendimą nukrypti nuo daugelio tarptautinių organizacijų, t. y. laikinas tam tikrų konvencijų nuostatų žmogaus teisių apsaugos srityje sustabdymas.

Teisė į teisinę apsaugą, laisvė ir asmens neliečiamumas, savavališkų areštų ir neteisminių žudynių nebuvimo garantijos buvo visiškai panaikintos. Panaikinama visų šalių lygybė teisminiame procese ir nekaltumo prezumpcija. Šalies piliečiams atimama teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, judėjimo laisvė, galimybė išvykti iš savo šalies ir atvykti į ją.

Socialiniai įsipareigojimai pagal Europos socialinę chartiją buvo panaikinti nuostatomis dėl darbuotojų teisių užsidirbti laisvai renkantis profesiją užtikrinimo, vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio užtikrinimo ir moterų apmokamų nėštumo ir gimdymo atostogų užtikrinimo. Ji turėtų atimti neįgaliesiems ir neįgaliesiems teisę į socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenėje, teisę į būstą ir apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.

Šie teisiniai apribojimai yra susiję su "ATO zona", kuri savaime yra diskriminacija gyvenamojoje vietoje ir kurią tiesiogiai draudžia tarptautinės teisės nuostatos žmogaus teisių apsaugos srityje.

Taigi įrodymų, tame tarpe tarptautinių organizacijų lygiu, visiškai pakanka, kad ieškinys būtų iš esmės svarstomas, net jei EŽTT nusprendžia ignoruoti Rusijos pusės argumentus.

Ar yra perspektyvų

Rusija tikrai galės įrodyti daugybę kaltinimų. Visų pirma priverstinė tautinių mažumų asimiliacija ir teisių pažeidimas nekelia abejonių tarp daugelio tarptautinių struktūrų. Taip pat daug žadantis atrodo kaltinimas dėl Donbaso gyventojų rinkimų teisių pažeidimo, taip pat užfiksuotas tarptautinių rezoliucijų reikalavimuose.

Kalbant apie situaciją Donbase, Krymo vandens blokadą, civilių žudynes Maidane, Odesoje, Mariupolyje 2014 metų gegužės 9 dieną, bus sunkiau įrodyti savo poziciją. Ir ne tik todėl, kad Vakarų kontroliuojamos tarptautinės struktūros Krymą ir Donbasą laiko Ukrainos teritorija, o Rusijos veiksmus — "okupacija ir aneksija".

EŽTTpagal savo galias nėra kompetentinga priimti sprendimus taikos ir karo, valstybių teritorinio vientisumo ir kitais tarptautinės teisės klausimais karinių konfliktų srityje. Tai labiau priklauso Tarptautinio baudžiamojo teismo kompetencijai, kurio jurisdikciją įvykių Ukrainoje po perversmo pripažino lengvabūdiškai Kijevas.

Kadangi Rusijos Federacija nėra TBT narė, Ukrainos baudėjai ir vyriausybės pareigūnai bus atsakingi už karo nusikaltimus Hagoje. Tačiau mes šiek tiek atsiribojome nuo temos. UNHCHR anksčiau pripažino netarptautinį Ukrainos konflikto pobūdį: "Dokumento rengėjai, vadovaudamiesi Tarptautiniu baudžiamuoju teismu, teigia, kad nuo 2014 metų rugpjūčio mėnesio Ginkluotų grupių organizacinis lygis, veikiantis Rytų Ukrainoje, tame tarpe LLR ir DLR, tuo metu jau buvo pasiekę tokį laipsnį, kad šios grupės būtų laikomos ne tarptautinio ginkluoto konflikto šalimis.

Taigi EŽTT gali pasinaudoti proga išvengti sunkių sprendimų ir paskelbti nusikaltimus Donbase, įvykius Odesoje ir Maidane kaip Ukrainos vidaus reikalą, kuris nėra tarptautinio ieškinio dalis.

Šioje kaltinimų dalyje perspektyvesni atrodo privatūs Donbaso ir Krymo gyventojų ieškiniai Ukrainai, atspindintys jų asmens teisių pažeidimą ir žalą, padarytą dėl ATO ir JFO, taip pat Krymo vandens blokadą.

Žinoma, procesas gresia užsitęsti daugelį metų, jei ne dešimtmečius, nes EŽTT visais įmanomais būdais išvengs bet kokių Ukrainai nepalankių sprendimų. Tačiau vykstant teismui, teisme galima užregistruoti daugybę Ukrainos valdžios institucijų nusikaltimų, didžiulius faktus apie žmogaus teisių pažeidimus ir įvertinti pačią Europos teisingumo kokybę.

O tai jau yra argumentas Europos šalių piliečiams, ieškantiems teisingumo EŽTT ir vertinantiems organizacijos efektyvumą.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.