Lietuvos valstybingumas laiko egzaminą. Ar sprogs "krizinis burbulas"?

Lietuva kaip valstybė susiduria su rimtais sisteminiais iššūkiais. Kaip jai sekasi į juos atsakyti?

Kai gyveni įvykių "viduje", viskas atrodo kitaip — pripranti prie to, kas vyksta, ir ima atrodyti, kad tai normalu (ypač jeigu tiesiogiai nesusiduri su problema — neprarandi darbo ar kasdien nematai šimtų migrantų). Todėl verta pažvelgti į situaciją iš šalies, nes tai leidžia suprasti, kiek ji realiai rimta.

Lietuva po nepriklausomybės atgavimo visą laiką buvo pakankamai rami ir sėkminga valstybė — išvengė didelių (revoliucinio pobūdžio) politinių ir ekonominių krizių. Taip, ji negali pasigirti subrendusia politine sistema ir pažangia ekonomika, bet, vaizdžiai tariant, viskas joje buvo "lygu". O dabar situacija kardinaliai pasikeitė — susiformavo ir auga krizinis burbulas.

Pirma jo dalis — politinė. Iki Seimo rinkimų išryškėjo sisteminis konfliktas tarp konservatorių ir "valstiečių". Vėliau įtampa jų santykiuose kiek sumažėjo (be kita ko ir todėl, kad "Tėvynės sąjunga" tapo valdančiosios koalicijos lydere), tačiau paaštrėjo konservatorių santykiai su prezidentu.

Antra, ilgą laiką Lietuvoje pavykdavo išvengti didelių nesutarimų dėl LGBT teisių — apie tai buvo kalbama, bet šis klausimas nebuvo politinės darbotvarkės viršūnėje. Tačiau kai naujieji valdantieji (pirmiausiai liberalai) sugalvojo priimti Partnerystės įstatymą, visuomenėje kilo didelis nepasitenkinimas.

Buvo suorganizuotas "Šeimos maršas", kuriame dalyvavo ir kurį parėmė labai daug šalies gyventojų, kas yra neįprastas dalykas Lietuvai (jos piliečiai retai demonstruoja tokį aktyvumą). Kitaip tariant, tradicinių vertybių apsaugos klausimas tapo lietuviams labai svarbiu ir natūraliai papildė politinę priešpriešą.

Trečia, Lietuva kaip ir visas pasaulis, susidūrė su koronaviruso iššūkiu. Jo ekonominės pasekmės (be kita ko ir dėl valstybės paramos) nebuvo kritiškos, juda į priekį vakcinacijos procesas. Tačiau, pavyzdžiui, prezidentas turi priekaištų Sveikatos apsaugos ministerijai — jo manymu, skiepijimas stringa, dėl ko rudenį vėl gali tekti imtis ribojamųjų priemonių, kurių labai bijo verslas.

Papildomai situaciją aštrina kalbos apie privalomus testus bei vakcinaciją, kurios nervina visuomenę ir verčia žmones protestuoti gatvėje. Kitaip sakant, prie grynai politinių nesutarimų ir vertybinio konflikto prisideda politinė ir socialinė įtampa dėl pandemijos.

Na, ir "vyšnaitė" ant torto — migrantų krizė. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvai neblogai sekasi ją spręsti, bet palaipsniui valdžia susidūrė su žmonių pasipriešinimu dėl migrantų apgyvendinimo. Jis pagrįstas objektyviomis bei neobjektyviomis baimėmis ir jau spėjo įgauti radikalias formas (pavyzdžiui, Rūdninkuose).

Žinoma, neteisėti piliečių veiksmai nepriimtini, bet lygiai taip pat negalima teigti, kad visas antimigracinis judėjimas yra antivalstybinė veikla. Konservatoriai, kai jiems kažkas nepatinka, priprato naudoti tokią retoriką, bet dabar pamatė, kad veikimas pagal principą "bus, kaip mes norime" tik didina socialinę įtampą.

Papildomai valdančiųjų padėtį sunkina aktyvi opozicijos kritika už nesugebėjimą efektyviai spręsti migrantų problemą. Pagaliau, net prasidėjo kalbos, kad gal reikia koreguoti Lietuvos poziciją Baltarusijos atžvilgiu (anksčiau šalies užsienio politikos kursas nebuvo kvestionuojamas, kas ją bevaldytų).

Taigi, mes gauname rimtą krizinę situaciją — visuomenėje auga įtampa dėl vertybių, koronaviruso ir migrantų, o valdantieji tuo tarpu kovoja su prezidentu ir kaltina oponentus antivalstybine veikla. Kita vertus, pastaruoju metu ateina supratimas, kad su kritikais reikia kalbėtis, o ne tiesiog juos ignoruoti (pavyzdžiui, atsisakyta planų apgyvendinti migrantus Dieveniškėse, nors dar visai neseniai vidaus reikalų viceministras sakė, kad jie ten tikrai bus) — matyt, jaučiama, kad kitaip vyriausybė po kurio laiko bus priversta trauktis.

Apibendrinant, galima konstatuoti, kad šiuo metu egzaminą laiko ne tik atskiros Lietuvos politinės jėgos, bet visas jos valstybingumas, nes koronavirusas ir migrantų krizė yra labai rimti išbandymai mažai šaliai su ribotais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. Iki to politikai turėjo galimybę užsiimti politiniais žaidimais, nes valstybė galėjo gyventi ir be jų, o dabar reikia spręsti fundamentalias problemas, ir atsakomybės laipsnis bei klaidos kaina labai didelė.

Sociopolitinė situacija Lietuvoje dar nėra prie kritinės ribos, ir tikrai negalima teigti, kad šalies valdžia visiškai neveiksni. Tačiau "puodas kaista", ir jo dangtis ėmė drebėti. Kadangi tai nauja realybė, valdantieji daro suprantamas klaidas, bet palaipsniui keičia mąstyseną, ir norisi tikėti, kad jiems pavyks išvengti "sprogimo".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.