Istorikas papasakojo apie Suomijos vaidmenį nacių vykdytoje Leningrado blokadoje

Pasak eksperto, būtent dėl Helsinkio paramos Leningradą pavyko užspausti tarp Suomijos kariuomenės, judančios iš šiaurės nuo Karelijos sąsmaukos pusės, ir nacistinės Vokietijos kariuomenės iš pietų

VILNIUS, rugsėjo 8 — Sputnik. Suomijos kariuomenės dalyvavimas Leningrado puolime tapo vienu iš pagrindinių veiksnių, padėjusių užblokuoti miestą; be suomių įsikišimo naciai nebūtų sugebėję jo apsupti, RIA Novosti pareiškė Rusijos karo istorijos draugijos mokslo direktorius Michailas Miagkovas.

Lygiai prieš 80 metų, 1941 metų rugsėjo 8 dieną, prasidėjo Leningrado blokada, kuri truko beveik 900 dienų ir tapo vienu tragiškiausių Didžiojo Tėvynės karo epizodų. Per šiuos metus apsuptame mieste, remiantis įvairiais šaltiniais, žuvo nuo 800 tūkstančių iki daugiau nei milijono žmonių, tik trys procentai jų — nuo bombardavimo ir apšaudymų, likusieji mirė nuo bado ir ligų.

"Anksčiau mes nekreipėme deramo dėmesio į Suomijos kariuomenės dalyvavimo Leningrado blokadoje klausimą. Sovietmečiu, pokario laikotarpiu, buvo manoma, kad kadangi Suomija tapo neutralia šalimi, tai reikia kažkaip apeiti šią istoriją, nepabrėžti šio momento. Tačiau šiandien mes turime sudėti visus taškus aukščiau "i" — taip, Suomija dalyvavo, ir jei ne jos įstojimas į karą 1941 metais Vokietijos pusėje, nebūtų buvę blokados", — pasakė Miagkovas.

Istorikas paaiškino, kad būtent dėl ​​Suomijos paramos naciams Leningradą pavyko užspausti tarp Suomijos kariuomenės, judančios iš šiaurės nuo Karelijos sąsmaukos pusės, ir nacistinės Vokietijos kariuomenės iš pietų.

"Jei Suomija nebūtų įvykdžiusi agresijos prieš TSRS 1941 metais, tuomet Tarybų Sąjunga būtų turėjusi atsarginį kelią aplenkiant Ladogos ežerą iš šiaurės, ir miesto prie Nevos blokada būtų buvusi neįmanoma", — paaiškino Miagkovas.

Ne geriau už nacius

Istorikas pridūrė, kad parėmusi Hitlerį Suomija okupuotoje Karelijoje įtvirtino žiaurų, į nacistinį panašų režimą.

"Vien viename Petrozavodske buvo šešios koncentracijos stovyklos, kuriose buvo laikomi paprasti civiliai gyventojai, visų pirma nespėję evakuotis rusai. Suomių elgesys su jais buvo žiaurus. Dešimtys tūkstančių jų mirė nuo bado, tyčiojimųsi, sušaudymų. Be to, iš maždaug 60 tūkstančių Raudonosios armijos karių, 1941–1944 metais patekę į suomių nelaisvę, maždaug trečdalis žuvo", — pabrėžė agentūros pašnekovas.

Miagkovas taip pat paneigė Suomijos istoriografijoje paplitusią tų įvykių versiją, pagal kurią Suomijos dalyvavimas kare yra logiškas 1939–1940 metų Sovietų ir Suomijos karo tęsinys. Istorikas pabrėžė, kad 1941 metais Helsinkis siekė savo grobuoniškų ambicijų sukurti "didžiąją Suomiją".

"Helsinkis svajojo įgyvendinti "didžiosios Suomijos" idėją — užgrobti visą sovietinę Kareliją, Kolos pusiasalį ir pradėti puolimą beveik iki Archangelsko", — pažymėjo jis.

Istorinė reikšmė

Kalbėdamas apie istorinę Leningrado gynybos reikšmę, Miagkovas pažymėjo, kad tai yra unikalus ne tik Didžiojo Tėvynės karo, bet ir visos pasaulio istorijos epizodas — niekada, nei prieš nei po to, toks didelis megapolis (2,5 mln. žmonių 1941 metų duomenimis) nebuvo atskirtas nuo "didelės žemės" ir tuo pačiu metu ne tik atlaikė priešo puolimą, bet ir toliau gyveno, gamindamas frontui reikalingus ginklus siaubingo bado sąlygomis.

Miagkovas pabrėžė, kad jei Leningradui nebūtų pavykę beveik trejus metus sutramdyti didelio masto vokiečių kariuomenės grupuotę, naciai būtų galėję užimti Maskvą, o tai būtų galėję turėti nepataisomų pasekmių viso Didžiojo Tėvynės karo eigai.

"Jei Leningradas būtų kritęs, dalis nacių kariuomenės grupės "Šiaurės" būtų perskirstyta Maskvos kryptimi — šiuo atveju taip pat būtų visiškai atkirstas kelias iš šiaurės Rusijos uostų, per kuriuos sąjungininkų karinė technika buvo tiekiama pagal lendlizo sutartį Raudonajai armijai. Tada reikšmingesnės vokiečių pajėgos būtų dalyvavusios puolime prieš sovietų sostinę. TSRS padėtis būtų tapusi kritiška", — paaiškino istorikas.