Pamokanti Afganistano istorija. Ar Lietuva suvokia, kad laikui atėjus joks NATO negins

Visi kalba apie JAV kariuomenės pasitraukimą iš Afganistano. Ir apie tai, kaip per, atrodytų, neįtikėtinai trumpą laiką, šalies valdymą perėmė talibai. Tuo būdu, 20 metų tariama amerikiečių "laisve ir demokratija" šerta šalis grįžta kraštutinių islamistų valdžion. Kyla klausimas: kas čia vyksta ir kodėl? Ir, pagaliau – ką tai reiškia Lietuvai?

Truputis istorijos

Prisiminkime istoriją: iki 70-ųjų, Afganistanas buvo visiškai nuosaiki, sekuliarios modernizacijos keliu sukanti šalis. Joje nei islamizmo, nei ekstremizmo nebuvo nei kvapo. Bet į valdžią atėjus kairiosioms jėgoms ir šalyje prasidėjus pilietiniam karui, į ją netruko įsivelti užsienio jėgos: ir tuometė TSRS, ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Pastarosios, kaip žinia – ir finansais, ir logistika rėmė modžahedus – tuomečius islamistus, kuriuos (o tarp jų – ir Osamą bin Ladeną) Vakarų propaganda vaizdavo kaip "kovotojus už demokratiją".

Pasitraukus tarybinei armijai (ir nuo istorijos scenos nuėjus tiek TSRS, tiek klasikiniam komunizmui apskritai) – šalį apėmė dar didesnis chaosas. Ir XXI amžių ji pasitiko valdoma talibų – vienos labiausiai kraštutinių islamistinių grupuočių, iškilusių ne be Amerikos ir jai draugiško kaimyninio Pakistano įtakos. Tai sekė 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai JAV ir, pasinaudojant atitinkamu (šnekamų įvykių nušvietimo žiniasklaidoje sukurtu) pretekstu – amerikiečių invazija į Afganistaną.

Tokiu būdu, atseit, į šalį turėjo būti atnešta "demokratija", "žmogaus teisės" ir t. t. Nors realiai teatėjo naikinimas ir mirtis. O Afganistanas tik dar giliau pasinėrė į naujuosius viduramžius.

Metropolija prieš kolonijas

Ir ar tai – atsitiktinumas? Ar amerikiečiai tiesiog atėjo, pamatė ir pralaimėjo? Atsakymą į tai sufleruoja labai konkrečios aplinkybės.

Visų pirmiausia – esama pasaulio sankloda: juk kapitalistinis pasaulis, be realios nepriklausomybės siekiančių šalių (pavyzdžiui, Rusijos, Kinijos), dalijasi į išnaudojančias metropolijas (t. y., Vakarų pasaulį) ir išnaudojamas kolonijas (t. y., trečiojo pasaulio šalis). Arba, kitaip tariant – į "globalųjį miestą" ir "globalųjį kaimą".

Tradiciškai, žvelgiant į XIX ir dar XX amžių, metropolijos pačios buvo suinteresuotos kolonijų vystymusi – iš čia ir Radjardo Kiplingo suformuluota "baltojo žmogaus naštos" idėja. Ir iš tiesų, net britų imperija faktiškai rėmė sau pajungtųjų kraštų modernizaciją. Tai natūraliai sekė nacionalinio išsivadavimo, dekolonizacijos sąjūdžiai. Ir – pagaliau – buvusių kolonijinių kraštų tapimas potencialiais Vakarų konkurentais.

Pamąstykime: štai, JAV – išsivystęs kapitalizmas. Su vartotojiška visuomene, "amerikietiška svajone" ir t. t. Ir vien šita valstybė suvartoja apie ketvirtadalį pasaulio energijos (nors JAV tesudaro 5% planetos gyventojų). O jei visos kitos šalys imtų vartoti, kaip JAV, tokiems ištekliams prireiktu keturių žemės planetų! Ir tai – ne konspirologija, o pačių Vakarų pripažįstami faktai.

Bet eikime toliau: ir Kinija, ir Indija (du gyventojų skaičiumi stambiausi pasaulio žaidėjai) žengia kapitalistinės modernizacijos keliu. Kinijoje jau formuojasi vadinamoji vidurinė klasė. Indijoje taipogi pasireiškia jos užuomazgos. Ir kas gi nutiktų, jei, sakykime, šių kylančių šalių gyventojai norėtų gyventi taip, kaip amerikiečiai?

Didelis konfliktas. Kadangi vietos po saule šiuo atveju visiems nepakaks. Tam trūksta resursų (čia nesvarstome – gerai tai, blogai; pats vartotojiškas visuomenės modelis, kaip ir jo pragaištingumas tiek konkrečioms tautoms, tiek visai žmonijai – jau atskira tema). Tad šių konkurentų iškilimas reikštų JAV imperijos, žodžiu – Vakarų – krachą. O Vakarų elitas tai puikiai supranta – ir atitinkamai strateguoja.

Archaizacija ir valdomas chaosas

Paklausite – kaip? Pagrindinis klausimas čia – tai siekis susidoroti su (buvusių bei esamų) kolonijų modernizacijos kuriamais Vakarų konkurentais. Visų pirma su Kinija – bet ne tik.

Ir čia galimi keliai yra du: a) karštasis / konvencinis karas; b) šaltasis / hibridinis karas. Pirmasis variantas reikštų, pavyzdžiui, puolimą prieš Kiniją. Bet kadangi tokiu atveju branduoliniai ginklai lemtų abipusį susinaikinimą – toks žingsnis greičiausiai atmetamas. Lieka antrasis variantas – kuris vykdomas per sabotažą ir tiek išorinę (regioninę), tiek vidinę šalies destabilizaciją.

Šiame kontekste sutinkame islamizmą, kaip vieną svarbiausių Vakarų įrankių. Štai, Artimuosiuose rytuose turėjome Huseino Iraką, Mubarako Egiptą, Kadafio Libiją. Šių šalių politiniai orientyrai skyrėsi, bet visos jos ėjo modernizacijos keliu. Bet po JAV įsiveržimo į Iraką 2003 m. ir 2011 m. prasidėjusio "Arabų pavasario" bei NATO intervencijos Libijoje – visuose minėtuose kraštuose regime tiek visapusį nuosmukį, tiek islamistų siautėjimą.

Ir visa tai – ne tik su Vakarų palaima (ekstremistus vaizduojant "demokratijos ir laisvės" nešėjais), bet ir finansiniu, ir ginkluotu palaikymu. Čia islamistai vienu metu ir kovoja prieš JAV oponentus, ir užtikrina šalių bei regionų archaizaciją, t. y., jų nesivystymą, jų atsilikimą, jų įžengimą į naujuosius viduramžius. O tai, savo ruožtu, tiesiogiai atitinka JAV interesus – nes taip sustabdomas galimų konkurentų iškilimas.

Afganistano vieta pasauliniame žaidime

Tokia, trumpai tariant, yra šių dienų imperialistų taikoma archaizacijos ir "valdomo chaoso" strategija. Į ją neabejotinai įeina Afganistanas, ilgametė periferinė / kolonijinė didžiųjų imperijų zona. O būtent: Afganistanas glūdi tarp Kinijos, Irano ir Rusijos – trijų didžiausių JAV priešininkų Eurazijos kontinente. Ir šiuo požiūriu, nekalbant apie turtingus krašto gamtinius išteklius (kurių deramai nei vietinės, nei užsienio jėgos iki šiol neeksploatuoja), kaip ir apie milijardinius JAV karinės pramonės komplekso pelnus, esminis yra būtent geopolitinis aspektas.

Juk amerikiečiai iš Afganistano pasitraukė ne šiaip, o iš anksto sutarę su talibais. Ir pastarųjų lyderiai, beje, sėdėjo ne kur kitur, kaip Saudo Arabijoje – vahabizmo (vienos šiuolaikinių islamizmo atmainų) lopšyje, absoliučiu despotizmu paremtoje JAV sąjungininkų valstybėje. Tad šiuo atveju turime ne "pindosų" pralaimėjimą, kaip naiviai mano kai kurie JAV imperijos kritikai, o gudrų, skrupulingai apgalvotą atsitraukimą.

Kokiu tikslu? Tos pačios archaizacijos, chaotizacijos ir, tikėtina – oponentų destabilizacijos. O būtent: iš Afganistano įvairūs ekstremistai galėtų būti permetinėjami tiek į Iraną, tiek į Kiniją (kurios vakarinėje dalyje ir taip jau esama separatistinių tendencijų), tiek į Rusiją. Štai tokias JAV parankias perspektyvas atveria, atrodytų, gėdingas jų kariuomenės pasitraukimas iš Afganistano...

Įspėjimas Lietuvai

Galbūt, sakys koks miesčionis – visa tai ir įdomu, ir savotiškai reikšminga, bet labai tolima mums, Lietuvai ir lietuviams: Afganistanas – šalis už tūkstančių kilometrų nuo mūsų, tad koks skirtumas, kas ten vyksta?!

Tačiau toks požiūris – labai klaidingas. Ir dėl dvejų elementarių priežasčių.

Pirma – tai, kas vyksta Afganistane, tiesiogiai veikia ir Amerikos, Kinijos bei Rusijos interesus. O Lietuva, be to, kad yra Rusijos kaimynė, gyvena kaip niekada anksčiau globalizuotame pasaulyje. Ir tai, kas veikia tokius strategiškai "karštus" taškus, vienaip ar kitaip paveikia visą pasaulį (pavyzdžiui, tiek Kinijos, tiek ypač Rusijos destabilizavimas tiesiogiai atsilieptų ir mūsų šaliai, ir jos tolimesnio vystymosi perspektyvoms).

Antra (ir tai akivaizdžiausia!) – Afganistano atvejis tam tikra prasme parodo, kas gali atsitikti Lietuvai. O tiksliau – jos valdančiajam proamerikietiškam elitui... Štai, nuo 2001 m. Afganistaną administravo amerikiečių statytiniai. Jie kolaboravo, tikėdamiesi protekcijos. Ir tol, kol Dėdei Semui to reikėjo – ją gavo. Bet vos tik jų galiojimo laikas baigėsi – baigėsi visa protekcija ir visos garantijos. Jie liko ant ledo. Kaip apgailėtinai tai atrodė, aiškinti nereikia – viską matėme (arba galime pamatyti) iš Kabulo oro uoste fiksuotų kadrų.

Esmė čia paprasta: amžinų draugų nėra – amžini tik interesai (V. Čerčilis). Tokia yra pragmatiška, net ciniška anglosaksiško imperializmo logika. Ir ji galioja visur. Tame tarpe – Rytų Europoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje, kur fašistuojantis maidano režimas laikosi vien Amerikos palaikymo dėka. O Lietuvoje, kur kompradorinio (taigi, iš esmės antiliaudinio ir antinacionalinio) elito valdžia irgi remiasi Vakarų palaikymu, pasikeitus geopolitinei situacijai, galima taipogi permaininga įvykių dinamika.

Ir nei Landsbergių, nei jų pakalikų, laikui atėjus, joks amerikietis, joks NATO kareivis negins. Įžvalgesniems tai buvo aišku ir anksčiau. Bet Afganistano kolaborantų atvejis tai tik pakartotinai įrodo. Tai yra faktas. O kartu ir įspėjimas – tiek valdantiesiems sluoksniams, tiek pačiai tautai, kuri, deja, per pastarųjų darbelius ne kartą yra smarkiai nudegusi. Vis dėlto – Afganistano istorija pamokanti.

Galbūt, iš jos pasimokysime ir mes, lietuviai. Kol dar ne vėlu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.