Kodėl taip ilgai kuriasi Sąjunginė valstybė?

Rusijos ir Baltarusijos vienybė dar labiau sustiprėjo. Po Maskvoje pasiektų Putino ir Lukašenkos susitarimų, Minske premjerai pasirašė dekretą dėl 28 sąjungos programų, skirtų suvienodinti abiejų šalių teisės aktus įvairiose ekonomikos srityse, įgyvendinimo, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Vienos ekonominės erdvės kūrimas pasiekė naują lygį, tačiau prezidentų "labai rimtas žingsnis" yra nepaprastai svarbus ne tik Sąjunginei valstybei (Rusijai ir Baltarusijai), bet ir integracijos (tiksliau, reintegracijos) procesams visoje posovietinėje erdvėje.

Aleksandras Lukašenka apie tai tiesiogiai pasakė: "Mes rodome pavyzdį, kaip judėti EurAsEC ir NVS, juo labiau. Tai reiškia, kad mes judame į priekį kaip buldozeris, atveriame kelią ateičiai, tikimės, kad asociacijos ir sąjungininkės poste – Sovietinė erdvė. Sąjunga yra pavyzdys, tokiu keliu turės eiti tos valstybės, kurios tikėsis glaudesnės sąjungos".

Iki šiol Eurazijos sąjungai priklauso tik penkios šalys – kartu su Rusija ir Baltarusija tai yra Kazachstanas, Kirgizija ir Armėnija. Tačiau anksčiau ar vėliau prie jo prisijungs Tadžikistanas, Uzbekistanas ir, svarbiausia, Ukraina. Durys neuždaromos ir kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms, nes istorinės vienybės atkūrimas yra naudingas ne tik Rusijai, bet ir visoms buvusioms mūsų valstybės dalims, net ir toms, kurių elitas dabar yra įsitikinęs, kad išgyvens, turėdamas arba gaudamas leidimą gyventi Europos namuose. Kartu būsime stipresni – jau nekalbant apie tai, kad negalima nutraukti istorinių ryšių ir negalima ignoruoti geopolitikos įstatymų.

Rusija atkuria savo istorinę erdvę, kuri po TSRS žlugimo susitraukė. Šį procesą galima sustabdyti tik išardžius šiandieninę Rusiją – Rusijos Federaciją, tai yra, sulaužant Rusijos civilizacijos stuburą. Bet tai neįvyks – tai reiškia, kad integracija yra neišvengiama. Ar dabar nepriklausomos respublikos turėtų to saugotis? Ne, nes Rusija nesiruošia nieko pavergti, nepririš prievarta – viską padarys natūrali dalykų eiga, istorijos eiga. Rusija tik atkakliai ir nuosekliai užtikrins, kad centripetalinėms tendencijoms netrukdytų mūsų geopolitiniai oponentai.

O integracijos su Baltarusija procesų pavyzdys yra geriausias to patvirtinimas. Reintegracija paspartėjo, kai Baltarusija pajuto grėsmę savo suverenumui – ne iš Rusijos, iš Vakarų, kurie nusprendė pasinaudoti savo vidaus politinėmis problemomis. Kai prieš metus daugelis prognozavo Lukašenkos žlugimą ir Baltarusijos pasitraukimą į Vakarus, kaip teisingą atsakymą Rusijai jie pasiūlė tiesiog "paimti Baltarusiją". Tai yra, priverstinai prijungti prie Rusijos.

Bet tai nėra Rusijos metodas – nes jau yra Sąjunginė valstybė, kuri egzistuoja ne popieriuje, bet realybėje.

Rusija ir Baltarusija nėra tik sąjungininkės, jos yra vienos valstybės dalis. Taip, ji neturi prezidento ir bendros valiutos, tačiau yra suvokiama mūsų istorinė ir dvasinė vienybė, yra karinis aljansas ir bendra (nors ir nebaigta) ekonominė erdvė. Ir nėra tik bendro noro tęsti suartėjimą – yra gilus supratimas, kad mes visada būsime kartu ir niekas negali mūsų atskirti.

O kaip su politine integracija? Ar viskas turėtų baigtis ja? Taip, ji bus – tik jos laikas dabar neturi esminės reikšmės. Kaip teisingai sakė Lukašenka: "Ir jei mums reikės dar artimesnės karinės, politinės, kitos krypties, ekonominės integracijos, tai padarysime akimirksniu, kai tik pajusime savo žmonių poreikius Baltarusijoje ir Rusijoje".

Tai ne tik įspėjimas Vakarams, kad bet kokie planai atplėšti Baltarusiją nuo Rusijos yra pasmerkti, bet ir teiginys, kad abiejų šalių santykiai priklauso tik nuo jų pačių – ir nuo niekieno kito. Taip, Baltarusija yra istorinė Rusijos dalis, o baltarusių tauta yra neatskiriama Rusijos žmonių dalis. Tačiau būtina išmintingai ištaisyti praeities klaidas, tai yra TSRS žlugimą, atsižvelgiant į tai, kas įvyko po 1991 metų. Šia prasme Baltarusija yra Lukašenka. Jis vadovavo respublikai 27 iš 30 posovietinių metų ir sukūrė jos valstybingumą.

Negali būti paprasto Baltarusijos įtraukimo į Rusiją pagal Lukašenką – ne todėl, kad jis yra Rusijos ar Rusijos žmonių priešas, bet todėl, kad jis yra nepriklausomas valstybės veikėjas. Lukašenka dar dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai daugelis tikėjosi Rusijos Federacijos žlugimo, buvo Sąjunginės valstybės kūrimo iniciatorius, tai yra, jis visada buvo mūsų vienybės šalininkas. Ir tolesnė abiejų valstybių integracija yra neišvengiama – tačiau nei Baltarusijai, nei, svarbiausia, Rusijai nereikia visiško susijungimo.

Ne tik todėl, kad pirmiausia reikia pereiti visą ekonominės integracijos kelią (o karinis jau egzistuoja), bet ir todėl, kad reikia rodyti pavyzdį kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms, pirmiausia iš Eurazijos sąjungos. Parodyti, kad Rusija gerbia jų tautų interesus, kad tai jiems naudinga, ir parodyti vietos elitui, kad Kremlius nesiruošia jų nuversti ar jiems įsakinėti. Kad kuriant naują sąjungą bus atsižvelgiama tiek į TSRS, tiek į Europos Sąjungos statybos klaidas – tai yra, niekas neprimes kažkieno ideologijos ir kažkieno gyvenimo standartų.

Tačiau tuo pat metu būtina tvirtai ginti savo interesus (įskaitant ten gyvenančių rusų teises) ir savo įtaką šiose valstybėse – taip pat nuo trečiųjų jėgų, nesvarbu, ar tai būtų Vakarų, ar Rytų, įsikišimo. Nepaisant istorinės ir geopolitinės traukos dėsnių, niekas savaime nėra reintegruotas. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – kaip sumaniai ir nuosekliai žaisime didįjį žaidimą posovietinėje erdvėje. Be to, mums tai nėra tik geopolitinis žaidimas ir net ne tik nacionalinio saugumo klausimas – tai mūsų žmonių ateities ir didžiosios civilizacijos klausimas.