Lietuvos užsienio politikos kaina — kai tuščios ambicijos veda prie tuščių kišenių

Skurdo lygis Lietuvoje nemažėja. Papildomai situaciją komplikuoja augančios šildymo ir elektros kainos. Ar galima ką nors padaryti?

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 metais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 585 tūkst. šalies gyventojų. Skurdo rizikos lygis 2020 metais šalyje siekė 20,9 proc. ir, palyginti su 2019 metais, padidėjo 0,3 procentinio punkto.

Be abejo, įtakos tam turėjo koronavirusas, bet dabar ne mažiau aktualus yra augančių šildymo ir elektros kainų klausimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad 2020 metais Lietuva buvo priešpaskutinėje vietoje tarp ES valstybių pagal vadinamąjį "energetinį skurdą": Eurostato duomenimis, 2020 metais 23,1 proc. šalies gyventojų negalėjo pakankamai šildyti savo būstų. Vartotojų aljanso tyrėja Rimantė Balsiūnaitė sako, kad pagrindinės šio reiškinio priežastys: žemos gyventojų pajamos, aukštos šildymo kainos ir žemas energetinio vartojimo efektyvumas.

Įdomiausia tai, kad šalies ekonomika auga, ir lietuvių gyvenimas turėtų gerėti. Bet gerėja turtingesnių gyvenimas, o dėl selektyvaus atlyginimų augimo didėjanti infliacija "suvalgo" paskutinius neturtingiausių grašius. Klausimas — ką daryti?

Iš pradžių konservatorių vyriausybė iš viso neketino nieko daryti, nes, neva, negalėjo kištis į energetinių kainų gyventojams nustatymą. Tačiau, kai tapo aišku, kad jų augimas yra šokas dideliam kiekiui žmonių (o tai juk balsai), ministrų kabinetas nutarė padaryti taip, kad kompensaciją šildymui galėtų gauti daugiau žmonių, ir kainų padidėjimą išskaidyti per ateinančius penkerius metus.

Visa tai logiška, bet panašu ne į ligos, o į jos pasekmių gydymą. Kitaip tariant, energetinių kainų problema būtų ne tokia aštri, jeigu Lietuva turėtų galimybę pirkti dujas ir elektrą už mažesnę kainą. Daug kas turi norą tai daryti, bet neturi galimybių. Lietuvos atveju priešingai — yra galimybės, bet nėra noro.

Skaudžiausias šiandien yra dujų kainų augimas (ypač Vilniaus gyventojams). Vokiškos bendrovės turi ilgalaikių sutarčių su "Gazprom", kas leidžia gauti dujas pigiau. Taip pat šalis pastatė "Šiaurės srautą 2". Vengrija neseniai pasirašė su "Gazprom" 15 metų sutartį dėl dujų tiekimo, ir jos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad dujų kaina bus "žymiai palankesnė".

Lietuva 2020 metais vamzdynais importavo iš Rusijos 945 mln. kubinių metrų dujų, ir tai yra didelė dalis jos dujų suvartojime (apie 30 proc.). Tačiau šitas importas vyksta be ilgalaikės sutarties, o jeigu ji būtų, dujų kaina šaliai galėtų būti mažesnė. Bet dėl politinių priežasčių jos nėra, o SGD terminalas (į kurį, beje, irgi atkeliauja rusiškos dujos) negali garantuoti mažesnės kainos.

Tokiu būdu, Lietuva daug metų be jokių ekscesų perka iš Rusijos daug dujų (savo importo kontekste) vamzdynais, bet nesistengia susitarti dėl geresnės kainos. Dar galima būtų suprasti, jeigu šalis iš viso atsisakytų rusiškų dujų vardan visiškos energetinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Bet dabar ir nepriklausomybės nėra, ir kaina didelė. Kodėl Vokietija ir Vengrija gali glaudžiau bendradarbiauti su "Gazprom", o Lietuva — ne, neaišku.

Su elektra situacija ne geresnė. Lietuva importuoja didesnę dalį suvartojamos elektros energijos. Anksčiau padėtį papildomai komplikuodavo gana dažni elektros jungties su Švedija gedimai. Vėliau situacija normalizavosi, bet šių metų gegužės pabaigoje Lietuvos energetinė įmonė "Ignitis" pažymėjo: "Didžiausią įtaką elektros kainų pokyčiams turėjo daugiau kaip 18,77 proc. išaugusios elektros įsigijimo kainos "Nord Pool" elektros energijos ir ateities sandorių biržose".

O šalia yra Astravo atominė elektrinė, ir su Baltarusija galima būtų susitarti dėl ilgalaikio stabilaus elektros tiekimo už mažesnę kainą (jau nekalbant apie teorinę lietuviškų investicijų į šį projektą galimybę, kas leistų bendradarbiauti su Baltarusija dar palankesnėmis sąlygomis). Tačiau kaip ir Rusijos ("Gazprom") atveju dėl politinių priežasčių tokia perspektyva atrodo kaip fantastika.

Įdomu tai, kad neseniai Lietuvos prezidento patarėjui Jaroslavui Neverovičiui buvo užduotas klausimas: "Galbūt, dujų kainas gali sumažinti tiekėjai, kuriems Lietuva visada priešindavosi?" Atsakymas buvo toks: "Nebūčiau užtikrintas. Mūsų patirtis sako ką kita". O gal pabandyti? Tuo labiau, kad didžiausia dujų vartotoja Lietuvoje — azotinių trąšų gamintoja "Achema" — dėl išaugusių dujų kainų buvo priversta po remonto nepaleisti vieno iš amoniako cechų. Bet vargu ar Lietuva bandys...

Apibendrinant, galima teigti, kad šiandien visa Europa susiduria su rimta energetine krize. Tuo tarpu Lietuva turėjo ir tebeturi galimybę pirkti dujas ir elektrą už mažesnę kainą, bet tiesiog nenori to daryti, nes kalba eina apie Rusiją ir Baltarusiją. Kada šalis užsienio politikoje pradės vadovautis savo piliečių interesais, kaip tai daro vokiečiai ir vengrai, o ne veidmainiškomis "demokratinėmis vertybėmis" ir svetimomis tiesomis, neaišku.

Žinoma, valdžia gali pasakyti: "Mes laisvės už dujas neparduodame". Tačiau gal reikėtų paklausti žmonių, kas jiems svarbiau — mistinė Rusijos ir Baltarusijos laisvė ar mažesnės energetinės kainos, ir išmokti derinti geopolitinį principingumą su ekonominiu pragmatiškumu? Kita vertus, o kam klausti ir stengtis — juk prezidentas, premjerė bei užsienio reikalų ir kiti ministrai nėra arti skurdo ribos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.