https://lt.sputniknews.com/20211029/europoje-chorjos-epidemija-kalta-rusija-19653412.html
Europoje chorėjos epidemija: kalta Rusija
Europoje chorėjos epidemija: kalta Rusija
Sputnik Lietuva
Šiandien Rusija nekenčiama už tai, kad sugebėjo išsilaikyti, apsiginti kaip tauta, už tai, kad pasaulyje, kurio raktiniu žodžiu tapo nestabilumas, sugebėjo... 2021.10.29, Sputnik Lietuva
2021-10-29T12:10+0300
2021-10-29T12:10+0300
2021-10-29T18:37+0300
rusija
europa
kolumnistas
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/891/67/8916733_0:160:3073:1888_1920x0_80_0_0_d3acb6e5691438a9c7a9a30895ec39ca.jpg
Nuo įtartinų muitinės pareigūnų žvilgsnių į bagažo etiketes, kuriose yra trumpinys SVO (Maskva, Šeremetjevo), iki argumentų, kad "rusai vėl neatsiuntė reikiamų dokumentų, kad ES galėtų užregistruoti vakciną "Sputnik V"; nuo kaltinimų dėl "dujų šantažo" iki ES šalių spaudimo RT žurnalistams; nuo milijoninių dotacijų, skirtų remti tuos, kurie dirba dėl mūsų visuomenės žlugimo, iki grasinimų: Europą drebina rusofobija, kaip ligonį purto liga, kuri dar vadinama "Šv. Vito šokiu" (medicininis pavadinimas chorėja), rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva. Nors nuo meilės iki neapykantos – o rusofobija yra ne tik baimės, bet ir prigimtinės neapykantos apraiškos forma – kaip žinome, tai tik vienas žingsnis, Europai prireikė kiek daugiau nei dviejų dešimtmečių, kad šis žingsnis būtų žengtas. Europa taip pat mus apšvietė, sakydama, kad iš tikrųjų esame žiaurūs žmonės, dėl visko kalti, surengę šalyje gulagą, išžudę visus ir viską. Visus šiuos leidimus lydėjo Rusijos meno propagavimas – festivaliai, parodos, tačiau eksponavimui buvo atrinkta tik tai, kas patvirtino pradinę tezę: "Rusai yra laukiniai, kurių tikslas – sunaikinti save ir kitus". Atkreipkite dėmesį, kad tai atsitiko po to, kai Vakarai pasiskelbė Šaltojo karo nugalėtojais. Ir pavadino save "švytinčiu miestu ant kalvos". Kai kurie drugeliai nuplasnojo link šio spindesio.Tuo tarpu Rusija kaip galėdama ropojo iš to pragaro, kuris, atvirai kalbant, buvo ne tik jos vadovybės klaidų, ne tik didingos isterijos tuometiniuose leidiniuose "Ogoniok" ir "Moskivskije novosti" rezultatas (tuo metu bet koks leidinys vadovavosi šūkiu "Daugiau pragaro!"), bet ir tikslas, kurį užsibrėžė tie, kurie absoliučiai sąmoningai sėja chaosą šalyje. Šie sėjėjai sėdėjo patraukliuose biuruose, iš kurių atsiveria akinamai gražūs Europos vaizdai, ir norėjo vieno dalyko — gauti prieigą (pageidautina — už mažiausią įmanomą kainą) prie mūsų išteklių. Rusijos liberalioji publika (kabutėse), grįžusi iš savo kelionių iš Madrido ar Florencijos, kalbėdama apie ten verdančio gyvenimo gerovę, niekada – nei sąmoningai, nei iš nežinojimo – neužsiminė apie kainoraštį, kuris kabėjo kiekvienoje gatvėje ir kiekviename name. Ir nors Europos Sąjunga ir net tie satelitai, kurie svajojo prisijungti prie jos kaip jaunesnieji partneriai, ir toliau meiliai čiulbėjo Rusijai (o mes pasitikėjome šiais žodžiais), o iš tikrųjų viskas atrodė kitaip. O jie žinojo, kad tūkstantmečių sandūroje prasideda mūšis dėl gamtos išteklių, tą suprato ir toliaregiški Rusijos politikai. Kitas vertus, jie manė, kad pajamas iš žaliavų pardavimo išleisime "kramtomajai gumai ir džinsams" (mums tame pačiame "Ogoniok" aiškino, kad tai "laisvės ir pažangos simboliai"), o mes išleidome juos modernios kariuomenės kūrimui, keliams tiesti, miestams sutvarkyti, saugumo doktrinai kurti – žodžiu, viskam, kam mes, Europos biurokratų ir Amerikos globalistų nuomone, neturėjome teisės leisti pinigų. Neapykanta atrodė neracionalus jausmas, ir Europa teoriškai turėtų išsigydyti nuo neapykantos, tačiau emocijos ir toliau nusveria racionalumą. Šiandien Rusija nekenčiama už tai, kad sugebėjo išsilaikyti, kad sugebėjo apsiginti kaip tauta, taip pat nekenčiama už tai, kad pasaulyje, kurio raktiniu žodžiu tapo nestabilumas, sugebėjo, nors ir klysdama, iš pradžių apgraibomis rasti savo kelią, kad jai pavyko tapti arbitre, padedančia rasti išeitį iš sunkiausių konfliktų ir krizių. Rusija išsaugojo savo vertybių sistemą, išlikdama absoliučiai atvira pasauliui ir iššūkiams, kuriuos atneš naujas laikmetis. Kai mus nuvertino sakydami, kad esame "regioninė benzino kolonėlė", šyptelėjome ir kibome į darbą. Juk kaip ten bebūtų, mes žinome, ką ir nuo ko saugome bei ką ir vardan ko darome. Na, o dėl rusofobijos, tai, žinoma, nėra labai malonu stebėti "Šv. Vito šokį" tų, kuriuos laikėme išsilavinusiais, kultūringais ir sveiko proto žmonėmis, bet, kaip žino bet kuris gydytojas, bet kokia isterija tuo greičiau baigiasi, kuo mažiau į ją kreipiama dėmesio. Galų gale kiekvienas turi savo reikalų: mes kuriame savo šalį, o jie jos nekenčia. Ir kiekvienas, kuris yra susipažinęs su Europos istorija — tiek sena, tiek naujausia, žino, kas tokioje situacijoje laimi.Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
https://lt.sputniknews.com/20211024/rusija-yra-apdrausta-nuo-tradiciniu-vertybiu-persvarstymo-pareiske-peskovas-19548627.html
https://lt.sputniknews.com/20211028/politologas-paragino-rusijos-federacij-priminti-rusofob-bandai-kaliningrado-status--19637793.html
https://lt.sputniknews.com/20211027/-europa-prarado-paskutin-vilt-padidinti-duj-tiekim-ar-teks-dertis-su-rusija--19608323.html
https://lt.sputniknews.com/20211021/verkia-kaip-mergaite-britai-palaike-rusija-del-es-pazeminimo-19505474.html
rusija
europa
Sputnik Lietuva
media@sputniknews.com
+74956456601
MIA „Rossiya Segodnya“
2021
Jelena Karajeva
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/1177/04/11770422_331:0:1611:1280_100x100_80_0_0_42bdf2b26178bcd6fb4224da15520e93.jpg
Jelena Karajeva
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/1177/04/11770422_331:0:1611:1280_100x100_80_0_0_42bdf2b26178bcd6fb4224da15520e93.jpg
Naujienos
lt_LT
Sputnik Lietuva
media@sputniknews.com
+74956456601
MIA „Rossiya Segodnya“
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/891/67/8916733_170:0:2901:2048_1920x0_80_0_0_b037b1a1a3cc4d2ad008eda66c223171.jpgSputnik Lietuva
media@sputniknews.com
+74956456601
MIA „Rossiya Segodnya“
Jelena Karajeva
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/1177/04/11770422_331:0:1611:1280_100x100_80_0_0_42bdf2b26178bcd6fb4224da15520e93.jpg
rusija, europa, kolumnistas
rusija, europa, kolumnistas
Europoje chorėjos epidemija: kalta Rusija
12:10 29.10.2021 (atnaujinta: 18:37 29.10.2021) Šiandien Rusija nekenčiama už tai, kad sugebėjo išsilaikyti, apsiginti kaip tauta, už tai, kad pasaulyje, kurio raktiniu žodžiu tapo nestabilumas, sugebėjo rasti savo kelią, jai pavyko tapti arbitre, padedančia rasti išeitį iš sunkiausių konfliktų ir krizių
Nuo įtartinų muitinės pareigūnų žvilgsnių į bagažo etiketes, kuriose yra trumpinys SVO (Maskva, Šeremetjevo), iki argumentų, kad "rusai vėl neatsiuntė reikiamų dokumentų, kad ES galėtų užregistruoti vakciną "Sputnik V"; nuo kaltinimų dėl "dujų šantažo" iki ES šalių spaudimo RT žurnalistams; nuo milijoninių dotacijų, skirtų remti tuos, kurie dirba dėl mūsų visuomenės žlugimo, iki grasinimų: Europą drebina rusofobija, kaip ligonį purto liga, kuri dar vadinama "Šv. Vito šokiu" (medicininis pavadinimas chorėja), rašo
RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Nors nuo meilės iki neapykantos – o rusofobija yra ne tik baimės, bet ir prigimtinės neapykantos apraiškos forma – kaip žinome, tai tik vienas žingsnis, Europai prireikė kiek daugiau nei dviejų dešimtmečių, kad šis žingsnis būtų žengtas.
O kaip ji mus mylėjo, prisimenate? Kaip siuntė humanitarinę pagalbą (šiek tiek iš kategorijos "pasiimk, Dieve, ko man nereikia, bet mes, apskritai, buvome dėkingi už visą tą kelis kartus užšaldytą ir padėvėtą gėrį")?
Europa taip pat mus apšvietė, sakydama, kad iš tikrųjų esame žiaurūs žmonės, dėl visko kalti, surengę šalyje gulagą, išžudę visus ir viską. Visus šiuos leidimus lydėjo Rusijos meno propagavimas – festivaliai, parodos, tačiau eksponavimui buvo atrinkta tik tai, kas patvirtino pradinę tezę: "Rusai yra laukiniai, kurių tikslas – sunaikinti save ir kitus".
Atkreipkite dėmesį, kad tai atsitiko po to, kai Vakarai pasiskelbė Šaltojo karo nugalėtojais. Ir pavadino save "švytinčiu miestu ant kalvos". Kai kurie drugeliai nuplasnojo link šio spindesio.
Tuo tarpu Rusija kaip galėdama ropojo iš to pragaro, kuris, atvirai kalbant, buvo ne tik jos vadovybės klaidų, ne tik didingos isterijos tuometiniuose leidiniuose "Ogoniok" ir "Moskivskije novosti" rezultatas (tuo metu bet koks leidinys vadovavosi šūkiu "Daugiau pragaro!"), bet ir tikslas, kurį užsibrėžė tie, kurie absoliučiai sąmoningai sėja chaosą šalyje.
Šie sėjėjai sėdėjo patraukliuose biuruose, iš kurių atsiveria akinamai gražūs Europos vaizdai, ir norėjo vieno dalyko — gauti prieigą (pageidautina — už mažiausią įmanomą kainą) prie mūsų išteklių. Rusijos liberalioji publika (kabutėse), grįžusi iš savo kelionių iš Madrido ar Florencijos, kalbėdama apie ten verdančio gyvenimo gerovę, niekada – nei sąmoningai, nei iš nežinojimo – neužsiminė apie kainoraštį, kuris kabėjo kiekvienoje gatvėje ir kiekviename name.
Europos, kuri dėl geologinių priežasčių liko beveik be gamtinių išteklių, klestėjimas buvo pagrįstas kolonializmu. Menkiausios politinės dvejonės ir šis turtingas žemynas gali parklupdyti ant kelių maždaug po savaitės: prisiminkite, pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio pradžios naftos embargą.
Ir nors Europos Sąjunga ir net tie satelitai, kurie svajojo prisijungti prie jos kaip jaunesnieji partneriai, ir toliau meiliai čiulbėjo Rusijai (o mes pasitikėjome šiais žodžiais), o iš tikrųjų viskas atrodė kitaip. O jie žinojo, kad tūkstantmečių sandūroje prasideda mūšis dėl gamtos išteklių, tą suprato ir toliaregiški Rusijos politikai.
Kitas vertus, jie manė, kad pajamas iš žaliavų pardavimo išleisime "kramtomajai gumai ir džinsams" (mums tame pačiame "Ogoniok" aiškino, kad tai "laisvės ir pažangos simboliai"), o mes išleidome juos modernios kariuomenės kūrimui, keliams tiesti, miestams sutvarkyti, saugumo doktrinai kurti – žodžiu, viskam, kam mes, Europos biurokratų ir Amerikos globalistų nuomone, neturėjome teisės leisti pinigų.
O mes, net jei ir nebuvo lengva, pažvelgėme į Europos tikrovės veidą – ir jos akyse jau nebe meilė ir demonstratyvus švelnumas, o pyktis. Ir pavydas. Kolektyviniai Vakarai elgėsi kaip žmogus, kuris, anot Nabokovo, buvo tikras, kad gyvena šalia mėsininko, tačiau paaiškėjo, kad šis mėsininkas yra ir genialus poetas. Kolektyviniai Vakarai būtent už tai, kad Rusija atsisakė būti "mėsininko" vaidmenyje, jos ir nekentė.
Neapykanta atrodė neracionalus jausmas, ir Europa teoriškai turėtų išsigydyti nuo neapykantos, tačiau emocijos ir toliau nusveria racionalumą. Šiandien Rusija nekenčiama už tai, kad sugebėjo išsilaikyti, kad sugebėjo apsiginti kaip tauta, taip pat nekenčiama už tai, kad pasaulyje, kurio raktiniu žodžiu tapo nestabilumas, sugebėjo, nors ir klysdama, iš pradžių apgraibomis rasti savo kelią, kad jai pavyko tapti arbitre, padedančia rasti išeitį iš sunkiausių konfliktų ir krizių.
Rusija išsaugojo savo vertybių sistemą, išlikdama absoliučiai atvira pasauliui ir iššūkiams, kuriuos atneš naujas laikmetis.
Kai mus nuvertino sakydami, kad esame "regioninė benzino kolonėlė", šyptelėjome ir kibome į darbą. Juk kaip ten bebūtų, mes žinome, ką ir nuo ko saugome bei ką ir vardan ko darome. Na, o dėl rusofobijos, tai, žinoma, nėra labai malonu stebėti "Šv. Vito šokį" tų, kuriuos laikėme išsilavinusiais, kultūringais ir sveiko proto žmonėmis, bet, kaip žino bet kuris gydytojas, bet kokia isterija tuo greičiau baigiasi, kuo mažiau į ją kreipiama dėmesio.
Galų gale kiekvienas turi savo reikalų: mes kuriame savo šalį, o jie jos nekenčia. Ir kiekvienas, kuris yra susipažinęs su Europos istorija — tiek sena, tiek naujausia, žino, kas tokioje situacijoje laimi.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.