Labiausiai provokuojanti XXI amžiaus pasaka: kodėl "Šrekas" toks svarbus

VILNIUS, lapkričio 5 – Sputnik. Princesės ne tik sėdi bokšte ir laukia princo, piktadariai ne visada yra baisūs monstrai. Prieš 20 metų Rusijoje išleistas Šrekas parodijuoja lyčių stereotipus, pašiepia pramogų industriją ir griauna pasakiškus kanonus. Apie tai, kaip vaikiški animaciniai filmukai tapo įdomūs suaugusiems, kodėl kine pradėta kalbėti apie feminizmą ir kaip postmodernizmas pasireiškė animacijoje – RIA Novosti medžiagoje.

Princesės, piktadariai, tradicijos Esame įpratę prie pasakojimų apie mielas princeses, kurios užaugo globojamos išmintingų mentorių, netikėtai rado meilę ir susidorojo su atgrasiai atrodančiais piktadariais. Herojės buvo nuolankios, jos laukė princo ant balto žirgo, o finale tapo ištikimomis žmonomis. Tačiau tai galime tik spėlioti, nes po bučinio su princu ar vestuvinių varpų skambėjimo dažniausiai viskas baigiasi.

Pasakos mokė tradicinių vertybių, rodė drąsius, drąsius princus, ištikimas ir dažniausiai iniciatyvos nestokojančias princeses.

Ir tada atsirado "Šrekas" ir apvertė visus žanro kanonus aukštyn kojomis. Nuo pirmųjų "Šreko" kadrų žiūrovas suvokia, kad vyksta kažkas neįprasto: pagrindinis veikėjas – ne pilyje žavus princas, o pelkėje gyvenantis žalias ogras. Puslapį iš pasakos jis naudoja kaip tualetinį popierių, pučia burbulus ir mėgaujasi būdamas vienas. Ir vis dėlto jis turės išgelbėti princesę iš nelaisvės – bet ne dėl savęs, o tam, kad išlaisvintų savo gimtąsias pelkes nuo pasakiškų būtybių tremtyje.

O Fiona, pasirodo, tikra patrakėlė: ji moka karatė ir ji žino, kad "vieniša mergina turi mokėti pastovėti už save". Tai visiškai naujas pavyzdys jaunai auditorijai. O kur Rapunzel su savo keptuve ar Merida su lanku ir strėle.

Kiekvienas Disnėjaus scenarijus anksčiau buvo paremtas pasaka, ir čia "Šrekas" nuo tradicijos nenukrypo. Garsusis žaliasis ogras (iš pradžių keltų mitologijos veikėjas, žmogų mintantis milžinas) tam tikra prasme yra lenkų-žydų imigrantų į JAV palikuonis.

Galbūt taip sureagavo pirmieji žiūrovai. Maištingos dvasios pasaka, suplėšiusi į šipulius visus žanro kanonus, privertusi juoktis iš netolerantiškų pokštų ir naujai suvokti archetipinius herojus. Nieko panašaus dar nebuvome matę, todėl ši istorija tapo dar įdomesnė.

Suaugusiųjų humoras ir provokacija

"Šrekas" sąmoningai provokuoja ir išjuokia visus klasikinės kultūros pagrindus, naudodamas inversijas, palyginimus, bufoną ir daug daugiau. Pagrindinis veikėjas nesivaržo nevaikiškai pajuokauti ("Ar tai Farquados pilis? Įdomu, kokie joje kompleksai", – sako Šrekas prie įėjimo į valdovo megalomanišką įtvirtinimą). Ogras nepasižymi manieromis ir yra labai toli nuo tradicinės žavingojo princo idėjos.

Autoriai juokiasi iš pasakose vyraujančių stereotipų: kas sakė, kad viskas turi būti pagal taisykles? Vietoj balto ristūno – kalbantis asilas, o vietoj karaliaus – niūrus žemo ūgio vyriškis su megalomanija. Net antiherojai nėra tokie patys kaip įprasta. Pagrindinis "pabaisa" – labai malonus, bet vienišas drakonas.

"Šreke" jie sugalvojo savo kanonus ir sukūrė naujojo laiko pasaką. Disnėjaus pasaulyje ir populiariojoje kultūroje yra daug satyros. Kokia yra Snieguolės parodija, kai Fiona dainuoja kartu su paukščiu miške, atspindėdama panašią Disnėjaus sceną. Tik "Šreke" viskas baigiasi tuo, kad paukštis sprogsta dėl pastangų perdainuoti princesę, o vienas iš kiaušinių lizde ruošia pusryčius. Ko negalima sugalvoti šiuolaikinėje sarkazmo eroje!

Nenuostabu, kad "Šreko" pasaulis turi savo šou verslą, pramogų industriją (tiesiogiai nukopijuota iš realybės). Atkreiptinas dėmesys į puikų parkavimo ženklą priešais pilies įėjimą, turniketus ir juostą su užtvarais toje pačioje vietoje (sveiki, Disnėjaus pramogų parkai!).

Taip pat "netikri" plojimai per riterių turnyrą. Arba užuomina apie "Surask savo meilę" stiliaus šou su komentarais, kai lordas Farquadas išsirenka žmoną iš jam pasiūlytų princesių (žinoma, nuotakų nuomonė, niekam nerūpi). Na, o su miško gauja kovojanti ir kultinę sceną iš "Matricos" kopijuojanti Fiona tapo "nauja klasika".

Lemtinga baladė viduramžiams

Garso takelis padeda kovoti su stereotipais. "Šreke" sąmoningai atsisakyta "pasakiško" garso takelio iš specialiai parašytų instrumentinių intarpų. Pagal analogiją su indiškais filmais – skamba publikai jau žinomi takeliai. Dainos vaidina svarbų vaidmenį: jos pabrėžia emocinę veikėjų būseną.

Energinga "All Star" iš Smash Mouth – pažinties su Šreku himnas. Joan Jett chuliganiška "Bad Reputation" puikiai tiko ogro kovai su Farkuado sargybiniais. Na, o lydimi melodingos baladės "Aleliuja" liūdi ne tik pagrindiniai veikėjai, bet ir publika.

Tegul "I’m a Believer" lydima pabaiga nesuklaidina. Kūrinys, beje, pasirinktas dėl eilučių "I thought love was only true in fairy tales" ("Maniau, kad meilė tikra pasakose") . Nors Šrekas ir Fiona susituokia ir važiuoja karieta į saulėlydį, princesė išlieka ogre.

Taigi mums tiesiai šviesiai sakoma, kad grožio kanonus turime sugalvoti patys, o ne sekti paskui šou verslo ir žiniasklaidos pasaulį. Išvaizda gali būti apgaulinga – svarbiau, ką herojus turi viduje. Vėlesnės "Šreko" dalys plėtoja šią idėją. Taigi, žaliajam milžinui turime pasakyti ačiū bent jau už tai, kad jis išleido naujo tipo animacinius filmus bet kuriai auditorijai. Ir nėra ką pasakyti apie jo pradėtas savęs priėmimo, merginų stiprybės, rasinės įvairovės tendencijas.

Nenuostabu, kad ogras vis dar aktualus, sukuria daugybę memų internete. Tai tikra revoliucinė pasaka, per kurią galima tyrinėti populiariąją kultūrą.