Nenorima galvoti apie nemalonią realybę. Lietuva renkasi JAV ir mintis apie blogą Rusiją

Amerika pripažino, kad Rusija ir Kinija jau yra lygiaverčiai jos konkurentai. Ką tai reiškia Lietuvai?

Prieš kurį laiką JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas Markas Milley pareiškė, kad pasaulis tampa tripolis. Tie poliai — Amerika, Rusija bei Kinija, ir visos šios valstybės, anot Milley, yra "didžiosios galios" (angl. great powers).

Pažymėtina, kad 2014 metais JAV prezidentas Barakas Obama dar sakė, kad Rusija yra tik "regioninė galia", o dabar toks nuomonės pasikeitimas. Ir svarbiausia tai, kad šį kartą pareiškimą padarė ne politikas, o aukščiausio rango kariškis, kuris žino, apie ką kalba.

Taip pat šiame kontekste svarbu, kad Milley sąraše nėra ES. Kitaip tariant, amerikiečiai nevertina Europos kaip rimto galios centro. Būtent "Senajame žemyne" yra Lietuva, kuriai (kaip ir kitoms pasaulio valstybėms) verta padaryti savo išvadas po JAV generolo žodžių.

Remtis tarptautinių santykių teorija, ji kaip mažoji valstybė turėtų ieškoti kokio nors didžiosios galios paramos. Vilnius pasirinko jau seniai — jam pagrindinis orientyras yra Vašingtonas. Tačiau ar racionalus toks sprendimas?

Šiaip, daugiau ar mažiau rimtos valstybės — net ir mažos — stengiasi palaikyti gerus santykius su visais. Lietuva, jeigu elgtųsi pragmatiškai, o ne dirbtinai kurtų sau priešus, savo geografinės padėties ir istorijos dėka galėtų tapti realiu ekonominiu ir net politiniu tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau ji nusprendė nueiti paprastesniu keliu: griežtai pasirinkti vieną barikadų pusę — Vakarus, o tiksliau — Ameriką.

Tai galima suprasti, bet tai nereiškia, kad šioje situacijoje būtina visiškai sugadinti santykius su tais, kas "už sienos" — tuo labiau, kad Rusija yra Lietuvos kaimynė ir, kaip aiškėja, ne regioninė, o globali galia. Tas pats Kinijos atveju — ji toli, bet ekonomiškai svarbi valstybė ir dabar jau viena iš pasaulio galingųjų.

Gerai, tarkime, kad kaimynystė ir bendra istorija yra Lietuvai pagrindas ne glaudesniam bendradarbiavimui, o neišvengiamai ir principinei ideologinei bei geopolitinei priešpriešai su Rusija. Tačiau kam lygioje vietoje kurti konfliktą su Kinija — tik todėl, kad to nori Amerika?

Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Glazge metu Letuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su JAV prezidentu Džo Baidenu ir pareiškė, kad sulaukė pastarojo paramos Lietuvos diplomatiniame konflikte su Kinija.

"Tikrai mums šiandien yra reikalinga ir moralinė, ir kitokia parama iš mūsų bendraminčių. Tai Amerikos prezidentas patvirtino, kad jis seka šią temą ir Jungtinių Amerikos Valstijų pasirengimas padėti mums visais būdais yra garantuotas", — kalbėjo Nausėda.

Tuo tarpu jis pabrėžė: "Lietuva nesiekia provokuoti konflikto lygioje vietoje. Lietuvos tikslas yra iš esmės įgyvendinti suverenios valstybės užsienio politiką, užmegzti kultūrinius, ekonominius santykius su tais regionais ir valstybėmis, su kuriomis mes norime tai daryti, ir šie veiksmai, niekaip nekvestionuoja vienos Kinijos politikos, kurią mes deklaravome prieš 30 metų, kurios mes laikomės ir šiandien".

Tuose dviejuose pareiškimuose yra visa Lietuvos užsienio politikos esmė. Pirma, Kinija mano, kad Vilnius kvestionuoja jos teritorinį vientisumą, o Lietuva taip nemano. Tačiau, jeigu kažkas nori bendradarbiauti su Kinija, tas kažkas — logiškai mąstant — turi galvoti, kaip Kinija. Tuo tarpu Lietuva, norėdama normalizuoti santykius su Pekinu, mano, kad jis turi galvoti, ko nori ji. Tokiam elgesiui suprasti reikalingas ne politologas, o gydytojas.

Antra, Nausėda sako, kad Lietuvai konflikte su Kinija reikalinga moralinė ir kitokia Amerikos parama. Esminis žodis šiuo atveju — "kitokia". Morališkai paremti sau naudingą kažkieno užsienio politiką Vašingtonas pasiruošęs visada. Tačiau neteko girdėti, kad jis, pavyzdžiui, kompensuotų nuostolius su Kinija dirbusiam Lietuvos verslui, kuris patyrė juos dėl to, kad Lietuva savo požiūriu į Pekiną solidarizuojasi su JAV.

Bet nieko tokio — Vilniui užteks ir moralinės paramos. Be to, Nausėda, turbūt, nepasakė Baidenui, kad Amerika išduoda demokratinio pasaulio idealus ir artimiausius sajungininkus, leisdama savo energetinėms kompanijoms pardavinėti dujas "blogai Kinijai", kai tuo tarpu Europoje, tame tarpe Lietuvoje, siautėja aukštų energetinių kainų krizė.

Šiame kontekste labai norisi paklausti — ar SGD terminalas Klaipėdoje pastaruoju metu gavo pigesnių dujų iš JAV? Dujas jis gauna stabiliai (taip pat iš Rusijos), bet kad Amerika padėtų vienam iš savo ištikimiausių sąjungininkų SGD už mažesnę kainą, girdėti neteko (ir apskritai Lietuvoje yra prastas tonas kalbėti apie per terminalo gaunamų dujų kainą).

Pagaliau, jeigu jau Vilnius tvirtai nusprendė žengti konfrontacijos keliu santykiuose su Rusija ir Kinija, ar Vakaruose jam verta orientuotis išimtinai į Ameriką? Be abejo, Europos Sąjunga turi daug problemų, ir jai trūksta vienybės. Tačiau ji moka pinigus. Amerika pinigų nemoka. Gal ji padėjo vakcinomis, kai jų labai reikėjo? Ne. Gal padeda spręsti pabėgėlių iš Baltarusijos problemą? Ne. "Bet ji per NATO yra mūsų saugumo garantas", — pasakys JAV šalininkai Lietuvoje. O kiek reali "Rusijos grėsmė"?

Tokiu būdu, su Maskva ir Pekinu Vilnius sąmoningai susipyko, bet iš Amerikos faktiškai neturi jokios naudos. Ji tik saugo nuo mistinės "rusiškos ir kiniškos grėsmės", o pastaruoju metu dar ir susilpnėjo — daugiau nėra vienintelė supervalstybė ir net pirma tarp lygių (jau nekalbant apie nuomonę, kad ji vis labiau panaši į Sovietų Sąjungą prie kracho ribos).

Lietuvoje nenorima galvoti apie šią nemalonią realybę, nes tada reikia galvoti ir kaip atsakyti į aštrėjantį neapibrėžtos ateities (kurioje Amerika gali palikti Europą likimo valiai, nes reikės spręsti savo egzistencines problemas) iššūkį. Todėl geopolitinė "žiema" jai gali ateiti netikėtai. Tai gal laikas baigti politikuoti ir susimąstyti, kaip nepražūti ir surasti svetingą uostą audringame trijų polių vandenyne?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.