Vakarai nori eiti į šiaurę, bet vietą jau užėmė rusai

Vakarų spaudoje gausu straipsnių apie tai, kad Rusija įžengė į neregėtą ir nepriimtiną poliarinio regiono vystymosi atotrūkį

Publikacijų autoriai Rusijos pažangą lygina su dabartine JAV padėtimi ir jau net neužsimena, o tiesiogiai reikalauja neleisti toliau stiprėti rusams šaltuose Arkties vandenyse. Plačiau šią temą panagrinėjo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Eilė įvykusių faktų perteikiami plačiai Vakarų visuomenei. Pavyzdžiui, kad rusai įsibėgėja transarktinės povandeninės šviesolaidinės ryšio linijos Murmanskas – Vladivostokas projekte. 12,5 tūkstančio kilometrų ilgio greitkelis, gavęs pavadinimą "Poliarinis ekspresas", iki 2026 metų sujungs Murmansko srityje esantį Teriberkos kaimą su Vladivostoko uostu Tolimuosiuose Rytuose ir ne tik užtikrins stabilų šiuolaikinį susisiekimą, bet ir priartins atokius regionus. Ir tai ne atskiras projektas, o dalis valstybinės Šiaurės jūros kelio (ŠJK) plėtros programos, kurios vertė – 890 milijonų dolerių, kas net turtingoms šalims yra labai reikšminga suma.

Rusija neslepia savo tikslų. Šaliai iškyla užduotis ženkliai padidinti Arkties regiono ekonominę plėtrą ir perspektyvas, o atvirai deklaruojamos gairės kelia didelį susirūpinimą užsienyje.

Užsienio analitikai atkreipia dėmesį į dar vieną labai nemalonų kolektyviniams Vakarams faktą. Rusijos Arkties regionuose gyvena du su puse milijono žmonių – ir tai yra pusė visų Arkties gyventojų. Tai yra, kas antras poliariniame rate gyvenantis žmogus yra rusas. Šių žemių gyventojų silpnumas pačioje Rusijoje dažnai pristatomas kaip civilizacinė ir demografinė nesėkmė. Kvaila neigti neigiamas tendencijas, pavyzdžiui, gyventojų nuplūdimą į pietinius švelnesnio klimato regionus. Tuo tarpu reikėtų prisiminti, kad toje pačioje Kanadoje, kuri turi itin atšiauraus klimato šalies įvaizdį, devyniasdešimt procentų piliečių gyvena pietuose, palei sieną su JAV. Pažvelgus į atitinkamą žemėlapį, paaiškėja, kad šiauriausias Kanados anklavas —tai Albertos provincijos centras, o aukščiau žemėlapiu – visiškai apleistos dykvietės. Kaip sakoma, viskas išmokstama lyginant.

Kadangi Rusijos valstybės socialinės iniciatyvos — gana slidi tema ir gali kelti nereikalingų klausimų jų valdžiai, vakarietį gatvėje įprasta gąsdinti Kremliaus karine mašina. Pranešama, kad Šiaurės laivyne yra unikalus branduolinis povandeninis laivas K-329 "Belgorod", kad Rusijos jūreiviai Arktyje bando branduolinę torpedą "Poseidon", kad Murmanske pastatyta nauja karinė bazė, kad kiekvienais metais į FSB pasienio tarnybą įtraukiami nauji patruliniai laivai.

Atskiras galvos skausmas – sparčiai besivystantis Rusijos ledlaužių laivynas. Jau eksploatuojama daugiau nei keturiasdešimt laivų, šiuo metu statomi trys, o per ateinančius dešimt metų Maskva planuoja pastatyti dar mažiausiai dešimt ledlaužių.

Šie skaičiai kelia dar didesnį pasipiktinimą, nes tik du panašūs laivai – "Polar Star" ir "Healy" – eksploatuoja JAV. Tuo tarpu pirmasis jau seniai atšventė savo 30 metų jubiliejų ir egzistuoja tik atsarginių dalių, kurios išimamos iš jo brolio dvynio "Polar Sea", dėka ir atlieka tik vieną kelionę per metus, tiekdamas atsargas į Makmerdo stotį Antarktidoje. Antrasis – visai ne ledlaužis, o ledo klasės laivas, kuriame praėjusių metų rugpjūtį dėl trumpojo jungimo kilo stiprus gaisras.

Situacija su ledlaužių disbalansu aiškiausiai parodo daugeliui nemalonų faktą, kad ne visas problemas galima išspręsti tiesiog įjungus dolerio spausdinimo mašiną. Donaldas Trampas, vykdydamas programą "Polar Security Cutter", iš biudžeto skyrė neįtikėtinus 1,2 trilijoną dolerių naujų ledlaužių kūrimui ir statybai. Manyta, kad jau 2024 metais nauji amerikiečių ledlaužiai išeis į bandymus jūroje, tačiau šiuo metu tiesiog neįmanoma rasti naujienų šia tema.

Tačiau didžiausias rūpestis, kruopščiai uždengtas ir paslėptas kitų procesų miške, yra kas kita.

Rusija pradeda didelio masto geologinių tyrinėjimų programą poliariniuose vandenyse. Rugpjūčio pabaigoje ledo klasės tyrimų laivas "Bavenit" (projektas P-2790), pagrįstai laikomas vienu techniškai labiausiai ginkluotų savo klasėje, atliko žvalgomuosius gręžimus iki tol neištirtuose Laptevų jūros regionuose. "Bavenit", galinti atlikti iki 300 metrų gylio gręžinių gruntų geotechninius tyrimus, kai vandens gylis viršija pusantro kilometro, atliks tyrimus didžiulėse teritorijose. Tai teritorijos Karos jūroje (į pietvakarius nuo Šiaurės žemės salos), Laptevų jūroje (Lyachovskio salų vakaruose ir šiaurėje) ir didžiulės teritorijos Rytų Sibiro ir Čiukčių jūrose, sąlyginai atskirtos Vrangelio salos.

Tuo pačiu metu tuo pačiu maršrutu išplaukė kitas mokslinis laivas "Akademik Lazarev".

Ir čia mes prieiname prie pagrindinio dalyko.

Jokiu būdu jokie globalūs procesai negali būti vertinami pavieniais įvykiais. Tai susiaurina suvokimo horizontą ir neleidžia suprasti paveikslo pilnatvės bei įvykių dinamikos. Ir norint pažvelgti į keletą sluoksnių giliau nei tai, apie ką kalba žiniasklaida, reikia atsiminti, kad likus savaitei iki neseniai Glazge vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo klimato klausimais pradžios, Europos valdininkai paskelbė jau parengtą, tai yra stipriai iš anksto išdirbtą programą, visiškai uždrausti žvalgymo ir gavybos veiklą Arktyje.

Lietuvos atstovas Europos Komisijoje Virginijus Sinkevičius pristatė tam tikrą "Arkties strategiją", kuri suponuoja radikalų Europos įsikišimą į visus klimato (skaityk: energetikos resursų) procesus Arktyje, taip pat visišką moratoriumą tolesniam angliavandenilių tyrinėjimui ir gavybai. Strategija numato Arkties šalių teritorinių pretenzijų į naftos ir dujų lentyną atsisakymą. Juokinga, kad tarp išvardintų valstybių nėra JAV, užtat minima Rusija, Kanada ir Danija. Tikrai neįtikėtinas atsitiktinumas.

Tačiau nafta ir dujos nėra vieninteliai Europos aplinkosaugininkų interesai. Pirmajame etape Europos Komisija nori atidaryti savo atstovybę Grenlandijoje, kurios gilumoje, pavyzdžiui, yra labai daug urano.

Ar nenuostabu, kad po tokių beviltiškų Europos valdininkų pastangų, tuo metu, kai "Bavenit" ir "Akademik Lazarev" atlieka tyrinėjimus šaltose jūrose, Rusijos prezidento nebuvimas Glazge sukėlė tokį stiprų Vašingtono susierzinimą. Maskvai, remiantis gražiais gamtos apsaugos šūkiais, paruošė sudėtingus spąstus, kuriuose sutikimo atveju, ji privalo atsisakyti ne tik savo gamtos išteklių, bet ir biudžeto pildymo bei poliarinių regionų plėtros. Iš tiesų Rusijai siūloma palikti Arktį, apriboti socialines, karines ir energetines programas.

Tačiau netikėtai sukonstruotą scenarijų ėmė laužyti paties Briuselio sąjungininkai.

Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Store smarkiai kritikavo "Arkties strategiką".

Politikas teigė, kad Norvegija, antra po Rusijos gamtinių dujų tiekėja Europai, moratoriumo atveju atsisako garantuoti energijos tiekimo patikimumą, be to, nepadės ES šalims pereiti prie "žaliosios" energijos. Oslas taip pat kategoriškai nesutinka kelti pavojaus Nacionaliniam pensijų fondui, kurio bendras turtas vertinamas 1,4 trilijono dolerių ir kuris papildomas būtent iš pajamų, gautų pardavus gamtines dujas ir naftos produktus.

Michailas Lomonosovas buvo įsitikinęs, kad Rusijos turtai Sibire augs, tačiau galime drąsiai teigti, kad pagrindinė kova dėl gamtos išteklių dar laukia ir ji vyks Arktyje. Ir kuo Rusijai ten labiau seksis, tuo garsiau bus reikalaujama likviduoti karines bazes, grąžinti mokslo laivus į uostus ir stabdyti ledlaužių statybas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.