Baltijos šalys prašo, kad Rusija išgelbėtų jas nuo šalčio

Europoje siaučianti energetikos krizė ne tik išlaiko rekordines elektros gamybos kainas, bet kartu negailestingai triuškina artimiausių kaimynų geopolitines schemas

Neseniai Estijos operatorė "Elering" kreipėsi į Rusiją ir Baltarusiją su prašymu skubiai padidinti srautus į Baltijos šalis, o pirmiausia – į Lietuvą. Taip yra dėl to, kad regione smarkiai stinga elektros, o vienos megavatvalandės kaina "Nord Pool" biržoje pastaruoju metu perkopė 600 eurų ir kol kas mažėti neketina, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Pabrėžtina, kad Rusija, atstovaujama "Inter RAO", jau sutiko. Rusijos gamintojai pasiruošę tiekimą padidinti iki vienos gigavatvalandės, tai yra, iš karto dešimčia kartų, nes šiuo metu srautai į Baltijos šalis neviršija 100 megavatvalandžių.

Rusijos gyventojai, kuriems jau gerokai pabodo orientacinė Lietuvos, Latvijos ir Estijos rusofobija, skaitydami tokias naujienas, tikriausiai, jaučiasi suglumę: kodėl turėtume padėti tiems, kurie kuria savo valstybingumą ant neapykantos viskam, kas rusiška, pamato.

Kvaila neigti politines ir kitas tendencijas Baltijos šalyse, tačiau, kaip beveik visada būna geopolitiniame žaidime, situacija turi toli siekiančias pasekmes ir neturi paprastų sprendimų. Galbūt reikėtų pradėti nuo trumpos kelionės į praeitį, kuri leis suprasti dabartinio vaizdo gylį ir žaidėjų nusiteikimo ypatumus.

Baltijos šalys, eidamos į Europos Sąjungą, bandydamos įrodyti savo maksimalų lojalumą, įvykdė tiesiogine to žodžio prasme visus Briuselio keliamus reikalavimus. Tai lėmė maksimalų santykių su Maskva atšalimą, istorijos perrašymą, bet svarbiausia – Baltijos šalys pradėjo savižudišką eksperimentą, siekdamos nutraukti energetinius ryšius su Rusija ir Baltarusija.

Čia reikia pažymėti, kad tarp Baltijos trejeto Lietuvos politika buvo ypač radikali, kurčia proto balsui ir fizikos dėsniams. Panagrinėkime, pavyzdžiui, demonstratyvų Ignalinos atominės elektrinės, kuri buvo būtent Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos sienų sandūroje, uždarymą. Gamykla buvo strategiškai svarbi ne tik todėl, kad garantavo valstybei energijos pakankamumą, bet ir leido vykdyti eksportą.

2000-ųjų pradžioje Ignalinos AE pagamintos kilovatvalandės savikaina nesiekė dviejų euro centų, o vartotojams buvo parduota mažiausiai už dešimt. Perteklius iš ten trumpiausiu keliu keliavo į šiaurę – į Latviją ir Estiją. Briuselis, prisidengdamas tariamu sovietinių reaktorių nepatikimumu, pareikalavo uždaryti elektrinę, ką Vilnius uoliai įvykdė, nekreipdamas dėmesio į TATENA išvadą, kurioje juodu ant balto buvo parašyta, kad Ignalinos RBMK-1500 reaktoriai yra patikimiausi Europoje.

Antrasis vienintelės Lietuvos atominės elektrinės blokas visam laikui buvo uždarytas 2009 metų gruodį. Toliau – dar daugiau. Per ateinančius metus politika vis labiau įsitraukė į energetikos klausimus, visiškai ignoruodama sveiką protą ir ekonomiką. Vėlgi Lietuva čia buvo aktyviausia.

2017 metais Estija atsisakė importuoti rusišką elektros energiją, tiekiamą iš Leningrado AE. Tuo metu įmonėje veikė RBMK-1000 tipo reaktoriai, kurie nebuvo pajėgūs atlikti galios manevrų, o tai lėmė elektros energijos perprodukciją, kas ypač stipriai pasireiškė žiemos periodais.

Tačiau Rusija greitai išsprendė problemą, nukreipdama tiekimą į sostinę ir Maskvos sritį. Pažymėtina ir tai, kad nors Estija ir atsisakė pirkti, fizinė infrastruktūra, tai yra, Pskovo energetinio tilto elektros perdavimo linija, dėl visa ko išliko.

Kita vertus, Lietuva, Astrave pradėjus statyti atominę elektrinę, surengė užsitęsusią isteriją, išgąsdindama visą Europą ir jos piliečius beveik garantuota nelaime, kitaip tariant, antruoju Černobyliu.

Tai ir nuolatinis jodo tablečių dalinimas pasienio regionų gyventojams, ir įstatyminis draudimas pirkti baltarusišką elektrą. Visai neseniai Vilnius vienašališkai nutraukė elektros importą iš Rusijos ir Baltarusijos.

Europa numatė energijos krizės piką. Ir viskas būtų gerai, bet taip elgdamiesi lietuviai ne tik šiurkščiai pažeidė Europos energijos biržos "Nord Pool", kurioje visiškai atvirai ir legaliai prekiauja Rusijos "Inter RAO" ir "BelAE", taisykles, bet (svarbiausia) sukėlė pavojų savo kaimynų energetiniam saugumui.

Jei paimsite fizinį regiono žemėlapį ir ant jo uždėsite BRELL energijos žiedo schemą (Baltarusija, Rusija, Estija, Lietuva ir Latvija), tada paaiškės sovietų energetikų planas ir dabartinė rikiuotė. Faktas yra tas, kad būtent Lietuvos TSR buvo laikoma ir naudojama kaip pagrindinis tranzitinis kelias, tenkinantis kitų dviejų Baltijos šalių poreikius.

Į Lietuvą iš karto nusidriekė keturi elektros tiltai: vienas iš Gardino pusės, du iš Baltarusijos Molodečno – su V formos išsišakojimu į Vilnių ir Ignaliną, pagrindinė linija iš Polocko įėjo ir į Ignalinos elektros centrą. Tuo tarpu dvi linijos buvo nusidriekusios į Estiją (nuo Kingisepo ir Pskovo), viena – į Latviją.

Prasidėjus judėjimui į Europos tautų šeimą, Baltijos šalys praktiškai atsisakė rusiškos elektros importo, užšaldė daugumą energetinių tiltų, palikdamos Lietuvą vieninteliu tiekimo langu. Kodėl – klausimas ne mums, o Latvijos ir Estijos vadovybei. Čia dar reikia pridurti, kad Lenkija, dar viena chroniška rusofobė Europos politinėje arenoje, pasirinko Lietuvą kaip savo energetinio saugumo garantą.

Lenkijos šiaurės rytų regionai, kuriuose išvis nėra nuosavos elektrinės, energiją kabeliu gavo iš Švedijos. Povandeninis elektros kabelis "Nord Balt" jungia Švedijos miestą Nybro ir Lietuvos Klaipėdą, toliau į pietus Lenkijos vartotojų džiaugsmui.

Visa ši sudėtinga ir nestabili schema veikė mažiausiai iki šių metų. Ir tada prasidėjo pasaulinė krizė, energijos kainos šovė į dangų, kartu su savimi prieš pat žiemos pradžią nusivilkdamos elektros ir šilumos gamybos sąnaudas.

Paveikslą papildė užsitęsęs sausas ruduo, dėl kurio Suomijoje ir Švedijoje vandens lygis upėse smarkiai krito. Remiantis vietos žiniasklaidos pranešimais, vandens lygis kai kuriuose regionuose sumažėjo 30–40 procentų, todėl hidroelektrinėse smarkiai sumažėjo elektros gamyba. Švedai ir suomiai dabar visiškai neprisidėjo prie Baltijos šalių ir Lenkijos išgelbėjimo, nes jiems tektų atsisakyti savo poreikių.

Deficitas toks didelis, kad švedai vėl paleido Karlhamno mazuto elektrinę, o Suomija iki maksimumo padidino elektros tiekimą iš Rusijos. Kaip liudija to paties "Inter RAO" ataskaitos, nuolatinės srovės jungtis Vyborgo regione veikia maksimalia įtampa. Kad parodytume skirtumą tarp Rusijos ir Europos požiūrių į jų interesų užtikrinimą, paminėkime ir jau miesto šneka tapusią Olkiluoto atominę elektrinę.

Suomija atsisakė Rusijos "Atomstroyexport" paslaugų — siūlyta pastatyti elektrinę ir įrengti VVER-1000 reaktorius. Pirmenybė buvo suteikta prancūzų "Areva" su EPR reaktoriumi. Statybos pradėtos 2004 m. ir tebevyksta, tai yra, ištisus septyniolika metų, o projekto kaina nuo pradinių trijų milijardų dolerių išaugo daugiau nei trigubai ir viršijo dešimt milijardų.

Europos žiniasklaida sausai praneša, kad gali būti, jog licencija krauti kurą į Olkiluoto reaktorių bus gauta iki 2022 metų pavasario. Bet tai nėra tikslūs duomenys. Jei grįšite į mūsų šiandienos pokalbio pradžią ir atidžiai perskaitysite ponios Ainos Kester iš "Elering" pasisakymą, daug aiškesnė taps aklavietė, į kurią Baltijos šalys įbrido savo noru.

Estija ir Latvija pirmiausia bando išspręsti "Lietuvos klausimą", tai yra, apversti dešimtmečius gyvavusią praktiką, kai Vilnius užėmė savotiškos šiaurinės Ukrainos poziciją. Absoliutus nesiskaitymas ir logikos bei ekonomiškumo nepaisymas, net pakenkiant sau ir partneriams, kurie yra tiesiogiai priklausomi nuo tranzito per konkrečią šalį. Na, pažiūrėkime, kaip Ryga ir Talinas kovos su savo pačių užaugintu drakonu, kartu papildydami Rusijos biudžetą ir patvirtindami, kad BRELL alternatyvos nėra.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.