Su "Belaruskalij" Landsbergis prirėmė premjerę prie sienos

Pranešimai apie iš karto dviejų ministrų atsistatydinimą savo noru iškėlė nelengvą užduotį vyriausybės vadovei. Išlaikyti ramybę šalyje ar nuvesti Lietuvą į politinės krizės bedugnę, likti ištikima valstybei ar "Landsbergių klanui"? Štai toks klausimas

Pagal politinio etiketo taisykles kiekvieną ministro atsistatydinimo pareiškimą turi apsvarstyti vyriausybės vadovė ir pasitarti su prezidentu. O žinant apie ne itin šiltus Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos santykius, galima numanyti, kad užvakar įvykęs susitikimas buvo karštas.

Iš karto po kilusio skandalo dėl baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvos teritoriją, kurio nepavyko sustabdyti net pasitelkus JAV sankcijas, prezidentas teigė, kad tai net ne klaida, o šiurkšti ministrų klaida.

Taigi, jis leido suprasti, kad skatina juos atsistatydinti. Ar jis patvirtino savo griežtą poziciją ir akis į akį su premjere? Tai galima tik numanyti. Po susitikimo žiniasklaidai apie tai nebuvo pranešta.

O pati premjerė Ingrida Šimonytė tik per nacionalinę televiziją trumpai pareiškė, kad neatmeta ir visos vyriausybės atsistatydinimo.

"Neatmetu šitos galimybės, tą galiu labai tiesiai pasakyti, – apie ministrų kabineto pasitraukimo galimybę sako premjerė. – Manau, kad atsitikti gali mano pačios šitos situacijos vertinimas vienoks ar kitoks. Kai Vyriausybė buvo formuojama, man atrodo, kai kas šaipėsi iš tų keliamų aukštų reikalavimų sau. <...> Labai sunku tą politinę atsakomybę priimti, kada ją, atrodo, priėmus dar daugiau gauni kritikos, negu kad jos nebūtum pasirengęs priimti", – Lietuvos žiniasklaida cituoja Šimonytės žodžius.

Jei vyriausybė atsistatydins, turės atsistatydinti ir visa valdančioji liberalų-konservatorių koalicija. O tada Lietuvos prezidentas savo dekretu bus priverstas paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus. Tai vadinama "politine krize". O per pasaulinę pandemiją ir įtemptą tarptautinę situaciją tai gali įvesti Lietuvos ekonomiką į bedugnę.

Bet visa tai yra smulkmenos, palyginti su paties Vytauto Landsbergio nepasitenkinimu, jei kas nors išdrįsta įžeisti jo karūnuotą anūką ir pažeminti jį atsistatydinimu, kuris prilygsta visos jo politinės karjeros pabaigos pradžiai.

Amžina problema – kur dėti kablelį sakinyje "Nubausti negalima atleisti". Aukoti visos Lietuvos interesus dėl švaraus didingos šeimos palikuonio munduro? Ir tai tuo momentu, kai priešai iš visų pusių pasiruošę pulti išdidžiąją Lietuvą.

Nutrūkę ekonominiai ryšiai su kaimynine Baltarusija ir antra pasaulio ekonomika – Kinija, ilgalaikė konfrontacija su Rusija – visa tai yra agresyvios Lietuvos dešiniųjų konservatorių politikos vaisiai. Ir jei anksčiau visai rusofobiškai bakchanalijai vadovavo "pirmasis faktinis Lietuvos vadovas" Vytautas Landsbergis, tai naujoje valdžioje – jo anūkas Gabrielius.

Po pergalės 2020 metų rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose laimėjusios partijos "Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai" lyderio Landsbergio jaunesniojo skyrimas į užsienio reikalų ministro, o ne premjero postą buvo paaiškinamas paprastai. Per kadenciją visas pasaulis turėjo pamatyti jauną ir energingą būsimą Lietuvos prezidentą.

Ministro pirmininko postas prilygsta sušaudymui. Visas žmonių nepasitenkinimas dažniausiai išsilieja ant vyriausybės vadovo galvos. O per 30 nepriklausomybės metų nė vienai koalicijai nepavyko išsilaikyti valdžioje dvi kadencijas iš eilės. Įtikti amžinai niurzgiančiam lietuviui labai sunku. Jis visada balsuoja už "kiaulę kišenėje" naujos politinės partijos, duodančios gražius pažadus, pavidalu.

Taip buvo 2004-aisiais su Darbo partija, po to – su Arūno Valinsko šou keistuoliais. O "Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos" pergalė 2016 metais buvo ne tiek "valstiečių" ir asmeniškai Ramūno Karbauskio nuopelnas, kiek nepasitenkinimas tuo metu bestuburiu socialdemokratų lyderiu Algirdu Butkevičiumi.

Tai supranta ir patyrę konservatorių kovotojai. Ir 2024-aisiais jie tyliai perduos valdžią. O prieš tai jie duos paskutinį ir lemiamą mūšį prezidento rinkimuose. Konservatoriams pagrindinis epochos uždavinys – įtraukti Landsbergio pavardę į istorinį Lietuvos prezidentų sąrašą, kad dvasinis tautos tėvas išeitų su visiško pasitenkinimo šypsena. Tačiau visa kita – žmonių pragyvenimo lygis ir gerovė – nebėra taip svarbu.

Svarbiausia – per ketverius neriboto valdymo metus papildyti partijos atsargas, kad kitus metus patogiai sėdėtum opozicijoje. Ir perduoti oficialią valdžią į jau prijaukintų "opozicionierių" vaidmens atlikėjų rankas.

Bet kam? Štai toks klausimas. Šiandien jie "iš to, kas buvo", lipdo naują partiją, kuriai vadovauja ekspremjeras Saulius Skvernelis. Žlugus koalicijai ir suformavus laikinąją vyriausybę (prieš pirmalaikius rinkimus), vietos stebėtojai Skvernelį laiko krizės premjeru. Bet galiausiai viskas šiandien priklausys nuo premjerės Ingridos Šimonytės sprendimo dėl užsienio reikalų ministro ir susisiekimo ministro atsistatydinimo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.