Užsienio reikalų ministras neskęsta. Lietuvos valdžia sukėlė isteriją ir nurimo

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė išmetė į šiukšlių dėžę pranešimą apie savanorišką užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio atsistatydinimą ir sakė neabejotinai pasitikinti jo didele patirtimi

Čia ir baigėsi dar viena Marlezono baleto – "Mes spjaudome į žmones" – dalis. Tęsinys laukia.

Partija ir Landsbergis – broliai dvyniai –

kas yra vertingesnis motinai istorijai?

Sakydami – Landsbergis,

turime omenyje – partija,

sakydami – partija,

turime omenyje – Landsbergis.

Marlezono spektaklis

Praėjusios savaitės pabaigoje lietuviai plojo garsiai suktam lėlių teatro siužetui, kurį jau metus Lietuvos scenoje vaidina genialūs Politbomondo aktoriai. Spektaklio-improvizacijos dieviškojo nušvitimo akimirkomis scenarijų sekretorei padiktuoja toks pat genialus scenos režisierius ir lėlininkas, remtinų žmonių tėvas, visos šalies patriarchas Karabasas-Landsbergbasas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka režisieriaus anūkas ir lyties atžvilgiu neutrali komisarė su odine striuke ir mauzeriu prie šono. Masuotę sudaro jo didenybei artimi asmenys.

Ankstesnės dalies santrauka. Pagrindinis veikėjas jį įsimylėjusiai herojei iki sąmonės netekimo praneša tragišką žinią: noriu su tavimi būti nuoširdus, sakoma, ankstyva impotencija mums nebeleidžia būti kartu. Atsiprašau ir atsisveikinu. Priblokšta tokių žodžių, herojė verkia scenos kampe. Uždanga. Antraktas.

Trečias skambutis. Uždanga

Siaubingas komissarės sapnas. Blaškosi po lovą užmarštyje. Taip, praėjusią naktį herojus patyrė fiasko. Bet taip yra dėl per didelio nuovargio ir pragariško pervargimo. Jis visą dieną ir naktį galvoja apie žmones. Visada verslo kelionėse. Jis bėga po visą pasaulį, kad atneštų duonos gabalėlį ir pamaitintų savo alkanus našlaičius, sėdinčius prie vieno stalo su senomis moterimis Starsobeso namuose, kuriems vadovauja prižiūrėtojas Aleksandras Jakovlevičius, kurį jo žmona meiliai vadina Alchenu.

O tarp komandiruočių jam vis dar pavyksta susikauti su Slibinu Goryničiumi, kuris klaidžioja palei karalystės sieną ir grasina ją padegti. Na, įvyko incidentas. Visiems taip nutinka. Palauks santuokinė pareiga, o gerasis gydytojas Aidulkit išrašys herojui gyvybingumo suteikiančio gėrimo, paskirs porą švirkštų naujausios stiprinamosios vakcinos, ir mūsų herojus bus kaip naujas.

Pamirš apie gėdą kaip apie košmarą. Štai "žmonių choras" iš artimos aplinkos, solistas išeina į priekį ir užtraukia: "Dieve, saugok jį! Stiprus, iškilus, karaliauk šlovingas, už mūsų šlovę!"

Herojė pabunda išpilta šalto prakaito ir supranta, kad privalo išgelbėti savo mylimąjį. Ji skuba į jo miegamąjį. Apsikabina, bučiuoja ir sako, kad niekada jo nepaliks, nes jis geras. Ir nuo šiol mus išskirs tik mirtis.

Uždanga. Tęsinys. Apmąstymai belaukiant naujos dalies

"O kieno mirtis?" – klastingą klausimą užduoda iš salės išeinantys žiūrovai. Juk jei herojai miršta, vadinasi, pasaka baigta. Tačiau iš masuotės galima sukurti ir naujus herojus. Bet jei scenaristas ir vyriausiasis režisierius mirs, tai bus tragedija. Mes turėsime visi susimesti mauzoliejui. Taip, ne bet kokiam, bet iš aukso ir deimantų. O epochos statinį turės statyti tik dar gyvo lėlininko išbandytas ir pasitikėjimą įgijęs aktorius.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.