Putinas nubrėžė paskutinį brūkšnį TSRS žlugimo atžvilgiu

Siūlydamas Vakarams gana operatyviai susitarti dėl saugumo garantijų – arba iškeldamas ultimatumą, kaip teigia Rusijos sulaikymo politikos šalininkai – Vladimiras Putinas ėmėsi susiklosčiusios situacijos, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Rusija nebegali sau leisti dviprasmiškumo, nežinios, nuvertinimo – naujos grėsmės, nors ir yra esamų tęsinys, reikalauja griežtos reakcijos. Kaip prezidentas labai aiškiai pasakė neseniai vykusioje Gynybos ministerijos kolegijoje: "Negi jie mano, kad mes nematome šių grėsmių? O gal jie mano, kad mes vangiai žiūrėsime į Rusijai keliamas grėsmes? Čia ir yra visa problema, mes tiesiog neturime kur judėti toliau – štai koks klausimas".

Kalbama ne apie tai, kad mes "ilgai tylėdami traukėmės", o apie tai, kad klausimo neuždavėme tiesiai šviesiai. Ir labai simboliška – nors ir atsitiktinis sutapimas – kad "Putino ultimatumas" praktiškai sutapo su TSRS griūties 30-mečiu.

1991 metų gruodžio 24 dieną JT Saugumo Taryboje Rusija pakeitė TSRS, kitą dieną virš Kremliaus buvo nuleista raudona vėliava, o 26 dieną Sąjungos parlamentas priėmė rezoliuciją (jau gana formalią) dėl TSRS panaikinimo.

Prieš trisdešimt metų įvyko didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa – ir visus tuos metus Rusija kovojo su jos pasekmėmis. Šis procesas dar toli gražu nesibaigė, o to, kas buvo, niekada nepavyks paversti nebūtais dalykais: be to, pačios įvairiausios to griūties pasekmės pasireikš dar labai ilgai.

Tačiau būtent TSRS žlugimo 30-mečio proga Vladimiras Putinas padėjo tašką Rusijos ir sovietų valstybės paveldėjimo klausimui.

Šalis yra ne tik istorinės Rusijos visomis formomis ir tarpsniais (nuo Kijevo Rusios iki TSRS) teisinė įpėdinė ir paveldėtoja, tai yra šių dienų Rusija. Ir tokiu pajėgumu šalis brėžia prieš savo istorinį priešą – dabar vadinamą Vakarais – labai specifinę raudoną liniją.

Leisdama suprasti, kad nesiruošia nusileisti ir trauktis – nei į Brestą, nei iš laikinai prarasto Dniepro. Po sutarčių projektų paskelbimo vėl kilo šurmulys dėl Putino planų atkurti TSRS – bet nereikia atkurti to, kas buvo prarasta, reikia statyti naują. Bet tose pačiose teritorijose – nes tai rusų pasaulio, Rusijos įtakos, Rusijos erdvės teritorijos.

TSRS griūtis nepanaikino šio fakto – ir dabar Rusija tik garsiai apie tai primena visam pasauliui. 30-ąsias Tarybų Sąjungos žlugimo metines Putinas pažymėjo ne tik deklaracija atkurti TSRS, bet ir nubrėždamas paskutinį brūkšnį posovietiniam laikotarpiui – skilimo ir netikrumo laikotarpiui.

Taip, 2000-ųjų pradžioje Rusija baigė traukimąsi, o 2007 metais viešai paskelbė esanti pasirengusi kontrpuolimui. Tačiau Vakarai net nenorėjo atsižvelgti į Rusijos planus reintegruoti posovietinę erdvę – jie buvo įsitikinę, kad tai gali padaryti Rusiją amžiams apribotą Rusijos Federacijos sienų.

Naivus ir pavojingas kliedesys – nes ignoravo dvi pagrindines geopolitines tendencijas vienu metu. Bendras Vakarų susilpnėjimas ir krizė, jos pasaulinio projekto žlugimas – tai yra, atlantistai tiesiog neturi jėgų ilgą laiką išlaikyti svetimas teritorijas savo įtakos zonoje, nėra kaip padaryti laikiną sieną tarp Vakarų ir Rusijos nuolatine. Neatsižvelgė Vakarai ir įcentrinės gravitacijos dėsnį Rusijos istorijoje, pagal kurį vėl suartinama byranti valstybės erdvė.

Anglosaksai norėjo iš karto pažeisti šiuos du įstatymus – ir toliau to laikėsi iki šiol. Dabar Putinas iškėlė Vakarams paprastą sąlygą – pripažinti ne tik Rusijos teisę į egzistavimą ir saugumą, bet ir šalies teisę į ateitį.

Tai neįmanoma neatkuriant bent geopolitinės istorinės Rusijos erdvės vienybės – o Vakarų pasipriešinimas tam yra ne kas kita, kaip grėsmė mūsų egzistencijai. Suprasdami raidos dėsnius, tai yra Rusijos civilizacijos gyvenimą, jie bando įstumti ją į Prokrusto ložę, vadinamą "TSRS likvidavimu".

Sąjungos žlugimas įvyko dėl jos pačios kaltės (vadovų – bet šiuo atveju tai nesvarbu), o ne dėl mitinio pralaimėjimo šaltajame kare – todėl atkūrimo klausimai pirmiausia yra Rusijos vidaus reikalas. Taip, jie tiesiogiai susiję su globalia situacija, su santykiais su kitais jėgos centrais – bet svarbiausia vis tiek yra pačių jausmai, valia ir noras.

Rusija nenori su niekuo karo ar net konfrontacijos, tačiau negali ir neturi teisės apleisti savo kelio, istorijos ir savo vystymosi dėsnių. Tai būtų išdavystė, visų Rusijos žmonių kartų – ir protėvių, ir būsimų palikuonių – išdavystė.

Todėl dabartiniai Rusijos reikalavimai neturėtų būti laikomi ultimatumu ar derybine pozicija – tai tik fakto konstatavimas, nubrėžiantis brūkšnį sunkiausiam Rusijos posovietinės istorijos laikotarpiui ir istorinės Rusijos sugrįžimo bei jos pasitikėjimo savo ateitimi deklaracija. Rusijos paskelbimo imperija 300-ųjų metinių ir TSRS žlugimo 30-mečio metais toks priminimas yra daugiau nei tinkamas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.