Rezultatai-2021: kuo Lietuvai įsimins išeinantys metai?

Permainingi 2021 metai artėja prie pabaigos. Kokias išvadas galima padaryti pasauliui ir Lietuvai?

Didžiųjų galių kova ir Europos likimas

Pirmas dalykas, kuris charakterizuoja 2021 metus, yra koronavirusas. Jis niekur nedingo ir nustebino naujomis formomis, bet pergalės nepasiekė. Pasaulis funkcionuoja — kroviniai, tegul ir su problemomis, bet važiuoja, žmonės keliauja, kavinės veikia. Galima teigti, kad žmonija daugiau ar mažiau adaptavosi prie naujos tikrovės, bet yra vienas svarbus momentas.

Vakcinacijos šalininkų ir priešininkų priešprieša visame pasaulyje iškėlė fundamentalius klausimus dėl žmogaus teisių — ar galima įvesti privalomą vakcinaciją, ar galima riboti sveikų, bet nepasiskiepijusių žmonių (taip pat vaikų) galimybes "galimybių pasais"? Tai kuria rimtą įtampą Europos šalyse, veda prie masinių protestų ir susirėmimų su policija.

Galbūt, kitais metais ši problema išnyks savaime, nes koronavirusas bus įveiktas. Tačiau šiandien daug kur vykdoma faktiškai priverstinės vakcinacijos politika (kai žmogui sudaromos tokios sąlygos, kad jis tiesiog negali nepasiskiepyti), kas kvestionuoja teorinius demokratijos pamatus ir skatina socialinius neramumus, kurie kitais metais gali paaštrėti.

Antras sisteminis dalykas, kuris išryškėjo 2021 metais — beveik užbaigtas naujo Šaltojo karo rėmų formavimas. Jo esmė yra silpnėjančių Vakarų (Europos ir Amerikos, kuri, pavyzdžiui, gėdingai pasitraukė iš Afganistano) bandymai apriboti Rusijos ir Kinijos raidą, stengiantis pridengti šį geopolitinį tikslą demokratijos ir autoritarizmo priešprieša (nors po paskutinių JAV prezidento rinkimų ir įvykių po jų, sunku kalbėti apie demokratiją pačioje Amerikoje).

Kitaip tariant, jau akivaizdu, kad pasaulis išgyvena pereinamąjį laikotarpį: formuojasi naujas globalus galios balansas, kurį, kaip faktiškai pripažino Amerika, formuoja trys galios centrai — JAV, Rusija ir Kinija. Prieš pat naujuosius metus Maskva pateikė savo reikalavimus Vašingtonui — visi laukia derybų ir tuo pat metu karo Ukrainoje. Tai kitų metų intriga, ir istorijos rezultatas parodys, kokia linkme vystysis didžiųjų galių konkurencija.

Na, ir trečias dalykas, apie kurį norisi pakalbėti šioje dalyje, yra Europos likimas. Ji nori būti globaliu galios centru, bet neišeina — dėl karinės galios trūkumo tenka likti JAV šešėlyje. Tiesa, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas vis kalba apie suverenią (manyk, labiau integruotą ir savarankiškesnę) ES, tačiau tokios šalys kaip Vengrija ir ypač Lenkija žlugdo jo planus.

Kitaip tariant, šiais metais tęsėsi federacinės ir nacionalinės ES koncepcijų konkurencija "Breksito" ir Varšuvos "maišto" kontekste. Atitinkamai, svarbiu įvykiu šiuo atveju turėtų tapti 2022 m. Prancūzijos prezidento rinkimai, kuriuos (galimai, su tam tikrų jėgų Amerikoje pagalba) gali laimėti nacionalistinės pakraipos kandidatas. Tai savo ruožtu neigiamai paveiktų ES federalizacijos planą ir iškeltų vieningos Europos lyderio klausimą — tuo labiau, kad Angela Merkel Vokietijoje paliko savo postą, o naujai šalies valdžiai akivaizdžiai trūksta vienybės tiek vidinėje, tiek tarptautinėje arenoje.

Trumpai sakant, laukiame kitos kovos dėl Europos serijos, kurios įvykiai turės įtakos ir Lietuvai. Bet pastarajai ir be to užtenka problemų, kurias dažnai pati sau kuria nauja šalies valdžia.

Lietuvos politikos blizgesys ir skurdas

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, viena iš pagrindinių temų 2021 m. tapo kova su koronavirusu. Galima konstatuoti, kad valdžios pastangos šioje srityje nebuvo labai efektyvios — pasirinkta žmonių galimybių ribojimo taktika, kuri turėjo paskatinti juos vakcinuotis, baigėsi seniai neregėtomis riaušėmis prie Seimo. Papildomos įtakos šiam socialinio pykčio proveržiui greičiausiai turėjo ir valdančiųjų bandymai prastumti partnerystės įstatymą, kuris nepatinka tradiciškai konservatyviems lietuviams, surengusiems "šeimų maršą".

Trumpai sakant, naujai konservatorių ir liberalų valdžiai sunkiai sekasi valdyti, nes, atrodo, ir kompetencijos, ir noro girdėti žmones trūksta. Net į energijos kainų augimo krizę buvo pradėta reaguoti tik tada, kai paaiškėjo, kad ji galutinai sužlugdys valdančiųjų įvaizdį šokiruotos visuomenės akyse.

Dar vienu įtampos šaltiniu Lietuvos vidaus politikoje tapo konservatorių pastangos atimti iš prezidento dominuojantį vaidmenį užsienio politikoje. Seimo Užsienio reikalų komitetas su Žygimantu Pavilioniu priešakyje ir URM vadovas Gabrielius Landsbergis faktiškai pradėjo vykdyti savo užsienio politiką, kas sukūrė sąlygas sisteminian Prezidentūros konfliktui su konservatoriais bendrai ir jų vyriausybe konkrečiai.

Na, o 2021 metų "desertu" tapo Lietuvos problemos su Baltarusija (migrantų krizė ir trąšų tranzito skandalas) ir Kinija, kurios parodė vertybinės Vilniaus užsienio politikos trūkumus (dėl jos Lietuva praras arba veidą, arba didelius pinigus) ir dar labiau paaštrino jau minėtą valdančiųjų konfliktą su prezidentu.

Trumpai sakant, vos vieneri konservatorių valdymo metai parodė, kad dugnas ne riba — jų arogantiška, socialiai kiršinanti, neprofesionali, netoliaregiška ir ekonomiškai kenksminga (ypač kalbant apie nesutarimų su Baltarusija ir Kinija pasekmes) politika su (patys pasirinkite jums patinkantį necenzūrinį žodį) nuostata "nieko čia baisaus" baisiai nervina ir varo į neviltį, nes tai tik jų valdymo pradžia, ir požymių, kad bus geriau, nėra. Yra tik viltis, kad išeis patys, ir net nesvarbu, kas juos pakeis — blogiau būti negali.

Apibendrinant, galima teigti, kad situacija tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nerami. Kaip sakė vieno garsaus sovietinio filmo personažas: "Stabilumo nėra". Tarptautinėje arenoje iki maksimumo paaštrėjo didžiųjų galių priešprieša, ir ore sklinda riboto karinio konflikto (Ukrainoje) kvapas. O Lietuvoje konservatoriai, susidaro toks įspūdis, nori pasiekti antireitingo rekordą, nes kitaip jų sąmoningą ir/ar nesąmoningą antivalstybinę politiką paaiškinti sunku.

Tačiau, kaip ir kasmet, norisi tikėti, kad galiausiai viskas bus gerai, o jeigu nebus, reiškia, kaip sakė Paulo Coelho, tai tiesiog dar ne pabaiga.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.