Baltai buvo apgauti: "Mums buvo pažadėta, kad su Rusija derybų nebus"

Naujaisiais metais su nerūpestingomis kalėdinėmis linksmybėmis – ar pagal Grigaliaus, ar pagal Julijaus kalendorių — problemų yra, ir nemažų

Covid užkratas tęsiasi, o tai kelia daug rūpesčių paprastiems piliečiams visame pasaulyje. Visiškai nerūpestingam būti neįmanoma, ir belieka viltis, kad bent 2023 metus sutiksime negalvojant apie kaukes ir vakcinas. Plačiau RIA Novosti autoriaus Makso Sokolovo straipsnyje.

Tačiau galingieji turi ir kitų problemų. Diplomatiniuose ir kariniuose skyriuose karaliauja skubėjimas, neatsižvelgiant į švenčių kalendorių. Ženevoje vyksiančios Rusijos ir JAV konsultacijos saugumo klausimais numatytos sausio 10 dieną, o tai reiškia, kad diplomatai ir generolai lies savo prakaitą, pamiršdami apie linksmas Kalėdas.

Tiesa, arimo būdas įvairiose šalyse labai skiriasi.

Iš karto neįtraukiame į darbotvarkę įvairių kibernetinių aktyvistų — nuo ​​buvusio Rusijos reporterio Arkadijaus Babčenkos iki buvusio JAV ambasadoriaus Maskvoje Michael'o McFaul'o. Būdami pensininkai, jie yra visiškai laisvi savo sprendimuose, net jei kitiems atrodė egzotiški. Išėjimas į pensiją taip pat turi savo žavesio. Svarstomos tik Ženevos konsultacijų išvakarėse stebėjusių pareigūnų kalbos.

Ir čia pastebimas paradoksalus vaizdas. Griežčiausius vertinimus išsako Baltijos šalių politikai.

Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ragino atmesti Maskvos iniciatyvas dėl saugumo garantijų — tai yra, Ženevoje tiesiog nėra apie ką kalbėti. Tokios pat nuomonės laikosi ir Latvijos užsienio reikalų viceministras: "Rusijos pasiūlymų įgyvendinti neįmanoma". O Estijos premjerą labai gąsdina tai, kad tokios derybos su Rusija apskritai vyksta: "mūsų sąjungininkai pažadėjo, kad tokių derybų nevyks ir kad tokių reikalavimų teikimas yra nepriimtinas".

Tai yra, šalys, kurių ekonominis ir karinis potencialas yra artimas nuliui, kalba pono Ne maniera. Net Molotovas ir Gromyka kartais kalbėdavo švelniau. Be to, klausimas: "Kiek padalinių yra Toompeaje?" turi esmę tik derybų kontekste. Galbūt ir aš norėčiau autoritetingai pasakyti tiek Putinui, tiek Baidenui, kaip jie turėtų elgtis, bet mano įžvalgos jiems nepakankamai įtikinamos.

Aukštasis ES atstovas Žozepas Borelis taip pat pažymėjo, kad "saugumo garantijų reikalavimas ir ES bei NATO plėtros į rytus pabaiga yra grynai Rusijos darbotvarkė su visiškai nepriimtinomis sąlygomis, ypač kalbant apie Ukrainą". Be to, jo nuomone, derybos turėtų būti susijusios ne tik su Ukraina ir NATO plėtra į rytus, bet ir su "visais sutarties pažeidimais" nuo Helsinkio baigiamojo akto priėmimo 1975 metais: "Mes nesutinkame su daugeliu įvykių Rusijos užsienio politikoje, taip pat su kai kuriais įvykiais, kuriuos Maskva laiko vidaus reikalais".

Ir vėl visa apimanti kritika sklinda iš žmogaus, kurio galios (kaip ir jo atstovaujama struktūra) yra gana neaiškios, lūpų. O politinis svoris taip pat kelia klausimų.

Ir atvirkščiai, JAV, kurios jokiu būdu nėra Rusijos draugės, šiame fone rodo santūrumą ir pasirengimą deryboms. Putino ir Baideno konsultacijos telefonu, pats susitarimas dėl konsultacijų pradžios vietos ir datos.

Galbūt taip yra dėl to, kad JAV, kurių savybės patrauklios ne visiems, vis dėlto turi pakankamai divizijų, taip pat raketų, lėktuvnešių ir kt. Ir taip pat supratimas, kad nutarimas spręsti (ar ne) problemą priklauso jiems, o ne Boreliui ir ne Estijai, kaip ir mokėti už sudaužytus puodus, jei jiems kas atsitiks, o ne tinklaraštininkams ir limitrofams. Tai kelia tam tikrą atsargumą, ypač dėl to, kad JAV (bent jau Europos reikaluose) pirmą kartą atsiduria tokioje situacijoje.

Iki šiol buvo elgiamasi taip, kad Europos jėgos konflikte silpnino viena kitą, o JAV elgėsi kaip demokratinė beždžionė, nuo kalno stebinti dviejų tigrų kovą. Norėdamos tiesiogiai patekti į žaidimą tik kovos pabaigoje. Dabar nėra tinkamo tigrų skaičiaus, o kilus konfliktui jie turės kovoti patys. Tai ir nemalonu, ir baisu, be to, tai rodo svarbų skirtumą tarp JAV ir jų NATO bei ES sąjungininkų. Kurie gali pasakyti daug žodžių, bet tuo pat metu mano, kad kovos kažkas kitas.

Jungtinės Valstijos — vėl pirmą kartą — atsiduria kraštutinėje padėtyje. Arba prisiimti visą karinę-techninę naštą, arba trauktis sudarant taikos sutartį.

Kalbant apie baltų, ukrainiečių, Borelio ir t. t. priekaištus dėl būsimų derybų, tai belieka pastebėti, kad visos taikos konferencijos tokios. Ir Versalyje, ir Jaltoje, ir dar senesniais laikais — tvarkant sienas, skiriamąsias linijas, įtakos sferas — į silpnus ir mažus nebuvo per daug atsižvelgiama arba visai negalvota. Gal ir žiauru, bet kito kelio nėra. Vaizdas, kaip didžioji valstybė vadovaujasi imperatyvu "mirk pats, o Vilniui padėk", yra iš nemokslinės fantazijos srities. Jei mūšio limitotrofai nuoširdžiai to nesupranta, galima tik užjausti.

Naujaisiais 2022 metais prasideda sudėtingos autokratinių, tai yra, suverenių valstybių, kurių dabar yra itin mažai, derybos. Likusiai daliai belieka stebėti.

Ir mes stebėsime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.