Vakarai atmetė Rusijos saugumo garantijas: kas toliau?

Ukraina yra per daug vertingas aktyvas, kad Vakarai susitaikytų su mintimi apie neišvengiamą jos praradimą, o tai reiškia, kad šį kartą turi stengtis kiek įmanoma įtikinti Kremlių, kad jie teritorijos neatiduos

VILNIUS, sausio 13 — Sputnik. Baigėsi pirmasis derybų su Vakarais dėl Rusijos saugumo garantijų raundas: įvyko Rusijos ir Amerikos susitikimas Ženevoje bei derybos su NATO Briuselyje. Šiandien Vienoje vyks dar vienas ESBO formato susitikimas, tačiau jis bus formalaus pobūdžio. Koks rezultatas? Apie tai RIA Novosti medžiagoje rašo autorius Piotras Akopovas.

Niekas nesitikėjo, kad Rusijos pasiūlymams, parengtiems beprecedente griežta forma, nes svarbiausias iš jų – reikalavimas atsisakyti NATO plėtros į rytus (pirmiausia Ukrainą), pritars JAV – faktiškai suteikiant Maskvai teisę vetuoti aljanso plėtrą.

Vašingtonas su tuo negalėtų sutikti, net ir norėdamas, nes tai sukeltų ne tik visišką Kijevo valdžios demoralizaciją, bet ir sukilimą tarp aljanso narių Europoje. Ne todėl, kad svajoja įtraukti Ukrainą į aljansą ar bent jau pradėti jos atlantizaciją (pagrindinėms žemyno valstybėms to visiškai nereikia), o todėl, kad JAV susitarimas su Maskva būtų vertinamas kaip visiškas sąjungininkų nuomonės nepaisymas. "Su mumis nesiskaito, o čia ir Trampas gali grįžti į Baltuosius rūmus, o tada Amerika apskritai paliks mus likimo valiai", – tokios nuotaikos jau sklando Europos sostinėse, kurios pretenduoja į savarankiškumą, bet nėra savarankiškos.

Todėl derybų baigtis pagrindiniu klausimu buvo iš anksto nulemta: tiek valstybės sekretoriaus pavaduotoja Šerman, tiek generalinis sekretorius Stoltenbergas po susitikimų su Rusijos atstovais patvirtino, kad rusai nesulauks jokio pažado nepriimti Ukrainos į NATO.

"Visi sąjungininkai vieningi dėl pagrindinio aljanso principo: kiekviena šalis yra laisva pasirinkti savo kelią. Tik Ukraina ir 30 NATO narių gali nuspręsti, kada Kijevas yra pasirengęs tapti aljanso nariu... Visa ši mintis, kad "jus esate šalia manęs, todėl negalite daryti to, ko norite" — tai bandymas atgaivinti įtakos sferas... Tai labai pavojingas kelias".

Stoltenbergas atmetė kaltinimus dėl NATO agresyvumo, pranešdamas, kad aljanso plėtra nėra pavojinga, nes taip platinama demokratija. Tačiau Europoje karinio konflikto grėsmė kyla iš Rusijos, kuri turi ginkluotųjų pajėgų Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. O jų juk ten niekas nekvietė – generalinis sekretorius paragino Rusiją išvesti savo karius iš šių šalių.

Tai yra, jūs kaltinate mus agresyvumu, sako mums NATO, bet mes iš tikrųjų atnešame demokratiją, o štai jūs, rusai, trukdote mums nešti ją vis toliau į rytus.

Kartu atrodo, kad šalys susitarė tęsti derybas: vis dar yra įvairiausių ginklų dislokavimo ir patikrinimų klausimų, apie kuriuos galima diskutuoti be galo. Tiesa, prasmės tokiose diskusijose mažai, ypač mums neišspręstu pagrindiniu klausimu dėl nesiplėtimo garantijų. Gavome tvirtą "ne", kuris dar bus patvirtintas Vašingtono laukiamame oficialiame atsake į Maskvos pasiūlytą sutarties projektą.

Taigi kam visa tai buvo? Ir vis dėlto kas tai buvo? Kodėl Maskva parengė visą šią istoriją su "mums reikia garantijų, ir tuoj pat"? Žmonės suka galvą dėl atsakymo į šį klausimą, nors jis slypi paviršiuje.

Prieš mėnesį Vladimiras Putinas pateikė šį klausimą tiesiai šviesiai ne todėl, kad tikėjosi gauti tam tikrų nuolaidų iš valstybių, o todėl, kad atėjo laikas atverti naują globalios pasaulio tvarkos pertvarkos skyrių.

Vakarai kelis mėnesius kūrė isteriją dėl neišvengiamo Rusijos puolimo prieš Ukrainą, o metų pabaigoje tuo praktiškai įtikino save. Tuo tarpu Kijevo niekas nesiruošė priimti į NATO (tai yra, nustatyti konkrečius terminus): visgi taip aiškiai provokuoti Maskvą yra labai pavojinga, Atlanto strategai tai supranta. Bet taip pat suvokiama, kad Ukrainos kontrolės išlaikymas nebus įmanomas neribotą laiką, o tai reiškia, kad bus vis sunkiau ją panaudoti spaudimui Rusijai, šios šalies nulaikymui.

Ukraina yra per daug vertingas aktyvas, kad jie susitaikytų su mintimi apie neišvengiamą jos praradimą, o tai reiškia, kad šį kartą turi stengtis kiek įmanoma įtikinti Kremlių, kad Vakarai teritorijos neatiduos. Kaip įtikinti? Kiek įmanoma didinant statymus, kuriant situaciją aplink "rusų įsiveržimo grėsmę" ir "baisią kainą už tai".

Ir štai čia Putinas perėmė iniciatyvą: jis ėmėsi atsakomųjų veiksmų ir pareiškė, kad Rusija nebeturi kantrybės kęsti Vakarų veržimosi į rytus. Tai mes nenorime laukti, mūsų netenkina status quo – neapibrėžtumą dėl Ukrainos narystės NATO laikome mums nenaudingu ir su tuo nesitaikstysime. Putino pasiūlymas Vakarams trauktis iš Kijevo iš pradžių buvo nepriimtinas, tačiau tai ženklino naujos realybės, naujų žaidimo taisyklių atsiradimą. Dabar jau ne Vakarai reikalauja iš Rusijos nepulti Ukrainos, o Maskva pagal savo taisykles paskelbia Vakarams žaidimo pabaigą.

Ar jūs taip nepaisote mūsų interesų, kad pasakojate apie demokratijos skatinimą pasitelkus NATO? Istorinės Rusijos teritorijoje? Tai vėlgi, dievobaimingų krikščionių kryžiaus žygis prieš baisius schizmatikus – niekas nepasikeitė per tūkstantį metų.

Na, tada nesistebėkite mūsų atsakymu, mes tikrai padarysime viską, kad užtikrintume savo saugumą. Ne, rytoj Kijevo nepulsime (tai visų rusofobų svajonė – surengti pilietinį karą tarp rusų, velikorusų ir malorusų), tačiau sutramdymo politikai postsovietinėje erdvėje ir visame pasaulyje bus priešpastatytas kontrsutramdymas, simetriškas ir asimetriškas. Tiesą sakant, mes jau atsakome už visą savo pastarųjų metų politiką, visą darbą kuriant naują pasaulio tvarką (ir griaunant senąją, atlantinę), tik dabar, Vakarams oficialiai atmetus Putino pasiūlymus, tai darysime kitoje geopolitinėje realybėje, naujosios pasaulio tvarkos koordinačių sistemoje.

Ir ne tik mes — ir Vakarai bus priversti santykius su Rusija kurti pagal naujas taisykles. Ir ne tik su Rusija: po savaitės į Maskvą atskris naujasis Irano prezidentas, o po trijų savaičių į Pekiną išvyks Vladimiras Putinas. Į Olimpiados atidarymą – ir naujo saugumo architektūros statybos etapą. Ne rusiškos — pasaulinės.