Lietuviai Minske: "Statyti reikia ne tvoras. Statyti reikia tiltus!"

Vis Lietuvoje aštrėjančio antibaltarusiško psichozo fone, Minske Baltarusijos URM vadovas Vladimiras Makėjus šią savaitę susitiko su lietuvių delegacija.

Tiesa, pastarąją sudarė ne karą kurstančios valdžios atstovai, bet paprasti piliečiai, pasisakantys už gerą kaimynystę. Geros valios baltarusius ši iniciatyva, žinoma, pradžiugino: apie ją pranešta per visus pagrindinius Baltarusijos žiniasklaidos kanalus.

Lietuvoje, tuo tarpu, šnekamasis įvykis irgi pastebėtas. Tiktai kitaip: čia sisteminiai žiniasklaidos kanalai delegacijos atstovus įvardija "apsišaukėliais" ir "išdavikais", o aukščiausiame lygyje įvykusį jų priėmimą – "režimo desperacijos" įrodymu.

Tačiau kaipgi yra iš tikrųjų? Kas čia per delegacija ir kokia josios vykimo Baltarusijon reikšmė? Šiais klausimais viešai spekuliuojama. O kadangi aš pats ne tik asmeniškai pažįstu šnekamosios delegacijos atstovus, bet ir "iš vidaus" žinau dalyko aplinkybes, tai šiame straipsnyje į juos ir norėčiau atsakyti.

Delegacija, jos sudėtis ir tikslas

Delegaciją sudarė šeši žmonės: jai vadovavusi kultūrininkė Erika Švenčionienė, teisininkas Jonas Kovalskis, visuomenininkai Kazimieras Juraitis ir Vaida Juozapaitytė ir Robertas Stragis, bardas Agnius Rušys.

Nei vienas iš jų neina valdiškų pareigų, nei vienas iš jų nesusijęs su stambiais pinigais. Šia prasme, jie neabejotinai atstovauja plačiosioms Lietuvos visuomenės "apačioms".

Visi jie pažįstami per bendrą visuomeninę-politinę veiklą ir siejami bendro įsitikinimo, kad ilgametė Lietuvos valdžios rusofobinė politika – ne tiktai neteisinga bei amorali, bet pragaištinga pačiai lietuvių tautai: jos ūkiui, jos dvasiai, jos valstybingumui. Tad, mūsiškio "elito" terminais šnekant, šią delegaciją sudarė "runkeliai" ir "vatnikai": paprasti, urvinei rusofobijai ir antitarybiškumui svetimi, o be to, dargi aktyvūs piliečiai.

Nenuostabu, kad Lietuvos URM šeimininkaujantis "Anūkas" Gabrielius šitokios, atseit, "neelitinės" publikos priėmimą Baltarusijoje įvardijo "režimo desperacija": atseit, Lukašenka nebeturi su kuo kalbėtis, tad "krenta" iki to, kad pas save propagandinei akcijai kviestųsi kaimyninio krašto "politikos marginalus".

Panašiai dalyką pristatinėjo ir lietuviakalbė žiniasklaida (tiek valstybinė, tiek esanti skandinaviško kapitalo rankose). Tačiau, žinant vidinę delegacijos "virtuvę", tokias spekuliacijas galima iš karto paneigti.

Betgi kaip?.. Ogi taip, kad Minskan lietuvių niekas nekvietė. Jie "pasikvietė" patys, tiesiogiai kreipdamiesi į Baltarusijos URM darbuotojus, prašant suteikti leidimą tokiai kelionei, kaip simboliniam gestui, kad kaimynų atžvilgiu agresyvėjanti valdiškojo Vilniaus laikysena išreiškia toli gražu ne visų lietuvių nuomonę.

Ir iš tiesų: didžiulė Lietuvos visuomenės dalis nepalaiko nei antibaltarusiškųjų sankcijų politikos, nei valstybinio lygio rusofobijos, nei, pavyzdžiui, Landsbergių bendruomenės sukurstyto psichozo dėl Taivano (tai patvirtina net sisteminių kanalų skelbiamos nuomonių apklausos).

Lietuvių delegacijos išvykimas Minskan tiesiog artikuliuotai, sąmoningai išreiškė tas liaudyje stichiškai plintančias kritiškas nuotaikas ir atitinkamą troškimą keisti Lietuvos užsienio politikos kursą.

Dvigubi standartai

Taigi, jokios "Minsko" desperacijos šiuo atveju nebuvo (o kas buvo, tai geros valios lietuvių iniciatyva ir atitinkamai geranoriška Minsko reakcija į ją). Tikroji desperacija, tačiau, eina iš Vilniaus. O būtent: sisteminių politikierių, žurnalistų bei rūmų "ekspertų" burnojimu Minskan išvykusios delegacijos dalyvių atžvilgiu.

Nesiveliant į detalesnę polemiką (kuri čia būtų bergždžia, kadangi, kaip moko liaudies išmintis, - "su pliku nepasipešiosi"), vis dėlto sunku nepastebėti lietuviškojo oficiozo taikomų dvigubų standartų. Štai, Makėjus ir Lukašenka, priimdami lietuvių delegaciją Minske, atseit, iškėlė realios įtakos ar valdžiai, ar apskritai politiniams sprendimams nedarančius "apsišaukėlius".

Tuo tarpu, Lietuva "Baltarusijos lydere" pati paskelbė jokių valdžios postų neužimančią, niekur niekieno nerinktą Svetlaną Tichanovskają, kurios išlaikymui (anot parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio) kas mėnesį iš valstybės iždo skiriama po 35 tūkst. eurų!

Tokiame fone, mūsų tariamieji "apsišaukėliai" atrodo perdėm kukliai. Nes pastarieji niekuo ir "neapsišaukė": nevardijo savęs nei dievais, nei karaliais, nei juolab prezidentais. Tiktai piliečiais, išreiškiančiais ir savo, ir žymios dalies tautiečių poziciją. Baltarusija jiems nei titulų, nei butų, nei pinigų – nieko panašaus – nedavė.

Kas tada tikrieji apsišaukėliai? Pas ką tikroji desperacija? Galbūt, pas tuos, kurie išsigando kelių taip niekinamų „vatnikų“ išvykos Minskan? Šį klausimą paliksime retoriniu.

"Statyti reikia ne tvoras. Statyti reikia tiltus!"

Na, o tai, kad šnekamoji išvyka Minskan sukėlė tokį ažiotažą tereiškia viena: kad ji pavyko. Ir netgi labai. Nes, kaip sakoma, - "šunys loja, o karavanas važiuoja". O čia, kur svarbiausia, kad apie „karavaną“ išgirstų kuo daugiau tautiečių, landsberginių šunų lojimas tegali būti į naudą. Juolab, kai įvykusioji kelionė, planuojama – tiktai pirmoji.

Ateityje laukia dar ne viena ir ne dvi panašios liaudies diplomatijos išvykos. Tiek iš Lietuvos į Minską, tiek iš Minsko čia – į Vilnių. Kaip teigė delegacijos vadovė Švenčionienė, - "Statyti reikia ne tvoras. Statyti reikia tiltus!". Ir, šio darbo neatliekant valdžiai, jį atlieka paprasti, dori ir sąmoningi piliečiai. Už tai jiems ir padėkokime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.