Kaip toli Vakarai pasirengę eiti kovoje su Rusija

Naratyvas, kuriame Maskva visada kalta arba atsakinga už tai, kas vyksta, žemyne ​​pradėjo formuotis dar 2000-aisiais

Kolektyvinių Vakarų politinis elitas gąsdina Rusiją sankcijomis: "pragariškomis", "antioligarchinėmis", "bankinėmis" ir "finansinėmis" (ir taip toliau iki "aktyvų ir turto konfiskavimo", kaip teigia Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorė Liz Truss), bet tai tik ir lieka pareiškimais, nors ir plačiai transliuojamais.

Kol kas.

Kol prieš mus vykdo nervų karą, Europos kurstytojai sėdi Albione ir Briuselyje ir siunčia liūdnai pagarsėjusio Bulgakvo herojaus Stiopos stiliaus telegramas.

Mums žadami Tantalo miltai, perspėja apie gresiantį "ekonomikos žlugimą" (mes juk atsimenam, kad ji, mūsų ekonomika, jau buvo "suplėšyta į skutus" apribojimų pagalba), prognozuojamas žlugimas ir griūtis.

Pigaus balagano, į ką pavirto anksčiau vadinami "tarptautiniai santykiai", turėtojai į sceną išleidžia tai istorijos tvirtai neišmanančią ministrienę, tai visos Europos diplomatijos vadovą, kuris atvirai pareiškia, kad "Rusija — demokratijos priešė".

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija arba, kaip paprastai vadinama įstaiga, Foren-ofisas, praneša apie savo ketinimą šiek tiek sugriežtinti apribojimus, kad pagaliau suvoktume savo kaltę visos pažangios žmonijos, šio "auksinio milijardo" laisvės ir demokratijos šalininkų akivaizdoje.

Isterija, kurią, kaip manėme, reikia saugoti nuo smalsių akių, nes tokia būsena beveik visada rodo silpnumą tiek pozicijoje, tiek argumentacijoje, dabartinės kolektyvinės Vakarų politinės vadovybės lengva ranka tapo priemone vykdyti politinį dialogą ir būdu pasiekti tikslą.

Konfigūracija, pagal kurią manoma, kad kaltinti Rusiją yra tinkama forma, susiklostė (ir su paklusnios Europos spaudos pagalba), ne šiandien.

Jai mažiausiai 15 metų.

Naratyvas, kuriame Maskva visada kalta arba atsakinga už tai, kas vyksta (blogąja prasme, nes už viską, kas gera, yra atsakinga arba ES, arba NATO, arba šių tarptautinių aljansų duetas), žemyne ​​pradėjo formuotis dar 2000-aisiais.

Tada tai buvo vykdoma nedrąsiai, su išlygomis, o kartais ir su reveransu. Jau daugiau nei pusantro dešimtmečio rusofobų balsai vis stiprėjo, jie buvo aktyviai remiami tiek finansiškai, tiek politiškai, o tuo metu, kai Rusija pradėjo aiškiai dėstyti savo poziciją, į ją (poziciją), ir į šalį, ir į čia gyvenančius žmones pradėjo šaudyti tiesiu taikymu.

Kaskart, kai Rusija nurodė, kad ketina apsaugoti žmones (taip, tuos, kuriems pirmiausia reikia palaikymo, išlaidomis rūpinamės vėliau), ji buvo apkaltinta "agresija".

Kaskart, kai mūsų šalis siekdavo priimti po savo sparnu tuos, kurie ieško paramos, ant jos pasipylė nešvariausio šmeižto srautai.

Taip buvo Pietų Osetijoje 2008 m., taip buvo ir su Krymu.

Rusiją masinėje Europos sąmonėje daugelį metų absoliučiai ciniškai vaizdavo kaip deklasuotą, dėl to darant viską ir nesigėdijant priemonių.

Drumzlina situacija su "nuodijimu" Didžiojoje Britanijoje? Ieškokite "Rusijos pėdsakų".

Sprogimai kariniuose sandėliuose Čekijoje? Tai padarė rusai.

Šnekos apie kai kurių "žvalgybos bazių" egzistavimą Prancūzijos Alpėse? Ir vėl tai "Maskvos pinklės".

Mūsų šalis buvo kaltinama beveik visomis mirtinomis (ir nemirtinomis) nuodėmėmis – ir taip ne savaites ar mėnesius, o daugelį metų.

Europos žiniasklaida begėdiškai meta kaltinimus, kad "Rusija apkalba, dezinformuoja ir neša nesantaiką", pamiršdama, kad psichologinių projekcijų dar nieks neatšaukė. Ir iš tikrųjų tai buvo Vakarų žiniasklaida, kuri lengvai ir natūraliai liejo melo, šmeižto ir tos pačios dezinformacijos srautus Rusijai kone kasdien.

Europoje, beje, toks bendras neapykantos pliūpsnis nėra naujiena.

Visa tai jau žemyno istorijoje buvo.

Prieš kiek mažiau nei 90 metų.

Kai Vokietijoje, nacionalsocialistams atėjus į valdžią, dėl visų problemų ir pagrindinių piktadarių buvo kaltinami žydai.

Neapykantos schema – tokia pati arba beveik tokia pati.

Nieko naujo nebuvo sugalvota nuo gebelsizmo laikų: visada viena pozicija, ji — teisinga, visada vieni yra išskirtinai šviesuoliai ir progresyvūs, o kiti — latentiniai ar akivaizdūs piktadariai ir regresistai, vieni — visada už laisvę ir demokratiją, o kiti palaiko "diktatūrą ir autoritarizmą".

Niuansai, komplikacijos, detalės dabartiniame europietiškame diskurse buvo nusiųsti į sąvartyną, nes jos netikslingos, o reikalingas nuolatinis monotoniškas rusofobijos sublimavimas.

Kai tik nuodingų ksenofobijos garų koncentracija pasieks norimą (tų, kurie, vadovaudamiesi šios kompanijos partitūra, diriguoja) lygį, gali prasidėti kitas etapas.

Ir niekas neprisimins, kad beveik viskas, apie ką mes civilizuotą ir progresyvų pasaulį įspėjome, išsipildė nuostabiai tiksliai.

Maskva sakė, kad Europos Sąjunga, norinti atsikratyti mitinės "energetinės priklausomybės nuo Rusijos", dėl politinių žaidimų aplinkoje už kurą mokės daug kartų daugiau.

Taip ir atsitiko.

Maskva paaiškino, kad bet kokia išorinė intervencija, net jei ji vykdoma vadovaujantis gerais šūkiais, virsta katastrofa – ir karine, ir humanitarine.

O dabar pažiūrėkime, kas atsitiko, pavyzdžiui, "arabų pavasario" Libijoje rezultate, arba kokia padėtis Irake šiandien.

Maskva numatė, prie ko prives perversmas Kijeve ir visoje Ukrainoje, ir galima įsitikinti, kad visose – tiek politinėse, tiek ekonominėse – pozicijose ji vėl buvo teisi.

Maskva nurodė, kad bet kokia NATO plėtra į rytus sukels didelį nestabilumą žemyne, ir taip atsitiko.

Rusija, kaip Kasandra, dešimtis kartų perspėjo, kad tie, kurie patys pasivadino pasaulinio saugumo sergėtojais, ne visai tvirtai laiko šturvalą ir jų valdomas pasaulis gali sužlugti pike, tačiau, kaip ir Kasandros, mūsų šalies ne tik niekas neklausė — dėl pranašysčių jie taip pat nusprendė išvaryti ją už to paties "civilizuoto pasaulio", kurį mums pavyko apsaugoti (ir išgelbėti) per karą ir kurį bandome išgelbėti dabar, ribų.

Nauji grasinimai įvesti sankcijas ir kiti apribojimai gali sužavėti tik dirglią natūrą, juk galų gale tiek TSRS, tiek Rusija gyvena sankcijų režime, kurį įvedė Vakarai, tiesą sakant, daugiau nei prieš šimtmetį. Apskritai, jei jos atnešė žalą, tai tik tiems, kurie jas įvedė.

Rusija sugebėjo viską ištverti ir išgyventi, išgelbėdama tuos, kuriems reikėjo išsigelbėjimo, net jei nesulauks iš jų dėkingumo, užtikrintai ir ramiai tęs savo kelią.

Ne tik todėl, kad mūsų pusėje yra jėga, bet ir dėl to, kad mūsų pusėje yra tiesa.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija