JAV tapo priklausomos nuo Rusijos

Už vandenyno vyksta ne itin malonūs Vakarų propagandai įvykiai. Paaiškėjo, kad pagal sausio mėnesio rezultatus Rusijoje pagaminto dyzelinio kuro pristatymo į JAV apimtys pasiekė trejų metų rekordą

Profiliniai leidiniai, remdamiesi savo šaltiniais, teigia, kad rusiško kuro importas viršijo pusantro milijono barelių. Tokia situacija besitęsiančio dvišalių santykių įtampos piko, siejamo su tariamai artėjančia Rusijos Federacijos kariuomenės invazija į Ukrainą, fone atrodo, švelniai tariant, paradoksaliai. Bet tik iš pirmo žvilgsnio, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Sekimo tarnybos "Vortexa" duomenimis, šiuo metu keli tanklaiviai su rusišku dyzelinu juda JAV rytinės pakrantės link. Būtent ten šiuo metu labai trūksta šios rūšies degalų, ir tai įvyko dėl daugelio veiksnių.

Rytinėje JAV pakrantėje šoktelėjo dyzelino paklausa – didžiausia nuo 2018 m., o nuosavos naftos perdirbimo gamyklos negali susidoroti su užduotimi patenkinti vidaus poreikius. Viskas prasidėjo nuo didelės "Marathon Petroleum" gamyklos, esančios Teksase, uždarymo. Vietinė naftos perdirbimo gamykla buvo priversta drastiškai sumažinti gamybą dėl didelio elektros trūkumo, o tai, savo ruožtu, įvyko dėl stiprių šalčių ir staigaus namų ūkių vartojimo padidėjimo.

Aprašyti reiškiniai vyksta tame pačiame Teksase, iš kurio lygiai prieš metus sklido vaizdo įrašai, kuriuose matyti iš vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių sustingę fontanai su keistomis figūromis ir visais įmanomais būdais besišildantys vietiniai gyventojai. Norint suprasti mastą: "Marathon Petroleum" per dieną perdirbdavo šiek tiek mažiau nei 600 tūkstančių barelių naftos produktų, tai yra, elektros tiekimo grandinės gedimas išilgai grandinės pritraukė kitų didelių pramonės šakų žlugimą.

Bėdos tuo nesibaigė. Jei Teksaso naftininkai atostogavo dėl stichinės force majeure, tai jų kolegos rytinėje pakrantėje – vien dėl rinkos sąlygų. Praėjusiame Amerikos aukcione "West Texas Intermediate" naftos kaina viršijo 92 dolerius už barelį – tai taip pat rekordas, tačiau nuo 2014 m. tokios kainų lubos sumažina naftos perdirbimo ir antrinių produktų gamybos pelningumą iki minimumo, tuo pačiu padidindamos pastarųjų savikainą, todėl naftos bendrovėms lengviau ir pelningiau kuriam laikui užsidaryti, nei dirbti, didinant savo nuostolius ir piliečių, kurie priversti pirkti kurą neįprastai aukštomis kainomis, nepasitenkinimą.

Papildomas krizės veiksnys buvo smarkiai sumažėjęs naftos tiekimas iš šiaurės, iš Kanados. Prieš metus, kilus pandemijai, kelios vietinės naftos perdirbimo gamyklos sustabdė savo veiklą, o jų darbas dar neatkurtas. Tiesą sakant, susidarė paradoksali situacija, kai Amerikos naftos pramonė pateko į savo spąstus, kruopščiai sukonstruotus siekiant padidinti naftos kainą. Tokiomis sąlygomis amerikiečiams labiau apsimoka pirkti rusišką kurą ir gabenti per vandenyną, nei gaminti patiems.

Tačiau čia verta apsieiti be kepurės mėtymo nuotaikų. Dabartinių 1,5 mln. barelių atsargų nepakanka. Energetikos informacijos administracijos duomenimis, 2020 m. Jungtinės Valstijos sunaudojo 44 milijardus galonų dyzelino, tai yra, apie milijardą barelių. Taigi, rusiško kuro kiekis, patenkantis į vietinę rinką, yra labai kuklus. Tačiau ta pati statistika skelbia, kad dyzelinas yra populiariausias kuras Amerikoje tarp 77 procentų kitų rūšių kuro.

Tai, kas vyksta, žinoma, nėra Rusijos energijos tiekėjų žlugimas ar masinis įsikišimas į Amerikos vidaus rinkas, tačiau situacija aiškiausiai parodo kelis faktus iš karto. Pirma, net tokiai šaliai kaip JAV, turinčiai itin išvystytą pagrindinę pramonės šaką, nepavyks uždaryti vidaus rinkos. Antra, Rusijos energijos ištekliai yra pelningi ir paklausūs ne tik artimoje ir pažįstamoje Europoje, bet net ir užjūryje.

Ir, žinoma, išsiskiria nuostabus faktas, kad Vašingtono politika gana ramiai derina karinės isterijos kurstymą Europoje, ragina pastarąją ryžtingai atsisakyti energetinio bendradarbiavimo su Rusija ir tų pačių Rusijos išteklių pirkimo savo poreikiams tenkinti. Yra senas pokštas: rusiškas dyzelinas, važiuojantis į Hamburgo uostą ir Baltimorės uostą, yra du skirtingi dalykai.

Atsižvelgiant į tai, JAV grasinimai įvesti paketines sankcijas, įskaitant ir "Nord Stream-2", atrodo kaip pasityčiojimas iš Europos Sąjungos, net ir nekalbant apie tariamai artėjančią invaziją į Ukrainą. Tik aklas žmogus nemato Amerikos užsienio politikos vienpusiškumo, kai vardan savo interesų Vašingtonas yra pasirengęs nepaisyti panašių savo strateginių partnerių Senajame pasaulyje poreikių.

Visuotinai priimta, kad Amerika kone diktuoja Briuseliui, kaip kurti santykius su Maskva. Tačiau praėjusių metų įvykiai, kai Vokietija atkakliai priešinasi dujotiekio paleidimo klausimu, o Austrija tiesiai šviesiai pareiškia, kad jokie Rusijos veiksmai neprives prie Vienos atsisakymo nuo savo dalies dujų tiekime, rodo, kad Vakarų draugų tarpe toli gražu nėra tos demonstracinės vienybės. O nedidelis dyzelino krovinys JAV mastu gali tapti dar vienu lašu, kuris pakirs ir taip ne itin giedrus mūsų partnerių Vakaruose santykius.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.