"Ukrainoje nacių nėra": Rusija ir Vakarai apie nacizmą prisimena skirtingus dalykus

Vakarai ir Rusija turi labai skirtingą istorinę atmintį, susijusią su nacizmu. Europoje Didžiuoju karu vadina Pirmąjį pasaulinį karą, o ne Antrąjį

Tai suprantama: sunku vadinti karą dideliu, kai tu jį pralaimėjai per šešias valandas (Danija), penkias dienas (Nyderlandai) ar pusantro mėnesio (Prancūzija). Žinoma, Pasipriešinimo judėjimo žygdarbiai niekada nebus pamiršti. Nors... tai Rusijoje jie niekada nebus pamiršti, o ten — kas žino, rašo RIA Novosti autorius Davidas Narmanija.

Taigi, per Didįjį Tėvynės karą kariškių ir civilių gyventojų nuostoliai visose dalyvaujančiose šalyse sudarė apie 21,5 mln. žmonių.

Vien TSRS Didžiajame Tėvynės kare neteko 27 mln. žmonių. Kareivių ir karininkų iš jų — 12 mln. Likusieji — civiliai.

O dabar šiek tiek apie TSRS sąjungininkus: JAV — 418 tūkst. žuvusių, Didžioji Britanija — 380 tūkst.

Kad būtų su kuo palyginti, priminsiu, kad vien prie Stalingrado Tarybų Sąjungos nuostoliai viršijo 1,1 mln. žmonių.

Kitaip tariant, "Rusijoje nėra tokios šeimos, kur nebūtų prisimenamas savo herojus". O jų protėviai atidarė antrąjį frontą, kad spėtų prie stalo, prie kurio "prakeikti komunistai" jau pradėjo raižyti Europą.

Tačiau net ir tokiu atveju jie svariai prisidėjo prie bendros pergalės ir išgelbėjo tūkstančių sovietų piliečių gyvybes. Tačiau daug sunkiau paaiškinti tai, kaip Vakarų verslininkai palaikė besikuriantį Trečiąjį Reichą ir kaip Europos vyriausybės prisidėjo prie jo formavimosi. Žinoma, lendlizo pagalba TSRS suvaidino svarbų vaidmenį pergalėje prieš nacizmą, bet tai lengvai paaiškinama vieno populiaraus Holivudo kultinio serialo fraze: "Tegul draugai tampa turtingesni, priešai nenuskursta — pažiūrėkime, kas ką nugalės".

Pažvelkime atidžiau į tokios kapitalizmo ikonos kaip Henris Fordas biografiją. Pavyzdžiui, jis buvo apdovanotas Vokiečių erelio ordinu "Už nuopelnus". Tokiu pačiu ypatingos padėkos ženklu Nacionalsocialistinės Vokietijos darbininkų partijos naciai apdovanojo Benitą Musolinį, Fransiską Franką ir Joną Antonesku. Apskritai, nebloga kompanija.

Arba prisiminkime, kaip vienas iš nacistinės Vokietijos ekonomikos kūrėjų Jalmaras Šachtas per Niurnbergo teismą ragino į teisiamųjų suolą pasodinti "General Motors" ir "Ford Motors" vadovus, kurie įnešė neįkainojamą indėlį įstatant Vokietijos pramonę į karo vėžes.

Tarybų Sąjunga Vakarams kėlė baimę, ir būtent todėl Europa ir JAV užmerkė akis prieš Hitlerio išdaigas ir ugdė jį kaip gynėją nuo "raudonojo maro".

Nuo tada įprotis nukreipti žvilgsnį, kai tai naudinga — paremti žudikus, tironus ir teroristus, jei jie "prieš ką reikia kovoja" — tapo mėgstamiausiu Vašingtono ir Londono metodu.

Šią taktiką idealiai apibūdina Franklino Ruzvelto žodžiai, 1939 metais pasakyti Nikaragvos diktatoriaus atžvilgiu: "Somoza, galbūt, ir kalės vaikas, bet jis yra mūsų kalės vaikas". O dabar atspėkite, kam jis atvirai simpatizavo ir kieno portretą po karo Vokietijai paskelbimo — Vašingtonas privertė — perkabino iš svetainės į miegamąjį.

Ir nuo to laiko Vakarai lieka ištikimi šiai strategijai. Juk daug saugiau lokį pažadinti svetimomis rankomis.

Pailiustruosime vienu 1993 m. straipsniu iš britų "The Independent". Jo pavadinimas — "Antitarybinis karys nukreipia savo armiją į taikos kelią". Po aštuonerių metų šis takas atves jo pavaldinius prie lėktuvų, kurie rugsėjo 11-ąją sunaikino Pasaulio prekybos centro pastatus, vairalazdžių. Taip, šis reportažas skirtas bin Ladenui ir jo vaidmeniui pasipriešinime sovietų kariuomenei Afganistane. Jo ginklo broliams paremti JAV išleido apie 40 milijardų dolerių. Tokią kainą Vašingtonas buvo pasirengęs sumokėti už savo priešininko Šaltajame kare susilpninimą. Štai tik "susitarimo" sąlygos Baltuosiuose rūmuose perskaitytos nedėmesingai: deja, reikalas neapsiribojo pinigais, už praeities klaidas teko mokėti krauju.

Ir tarpininkų sąraše afganų kovotojai, kurių rankomis Vakarai kariauja su Rusija, toli gražu ne vieninteliai. Ten galima priskirti ir Vidurio Rytų radikalius islamistus. Dabar šį sąrašą papildė Ukrainos nacionalistų batalionai kartu su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis.

Kijevo naudojami metodai iš tikrųjų mažai panašūs į tai, kaip kariauja valstybės. Čia ir civilių kaip gyvo skydo naudojimas, ir karo belaisvių kankinimas, ir humanitarinių koridorių apšaudymas, ir nekontroliuojamas ginklų išdalijimas — tėra teroristinės organizacijos startinis rinkinys.

Netgi "praeities didvyriai", su kurių vėliava dabar veikia Ukrainos kariuomenė, nepasirodė kaip išskirtiniai kariai ar karvedžiai, daug meistriškiau jie veikė kaip teroristai ir budeliai.

Grįžtant prie Rusijos ir Vakarų istorinės atminties skirtumų problemos, verta pasakyti, kad juos lemia ne tik skirtinga patirtis, bet ir, matyt, Rusijos partnerių nemokšiškumas. Juk kitaip labai sunku paaiškinti ginklų tiekimą į Ukrainą, iš kurios jau išvyko keli milijonai pabėgėlių. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, kaip toliau vystysis įvykiai: po vaikų ir moterų ateis jų vyrų eilė, o kai naciams popieriai visai suprastės, bėgs ir jie patys. Štai tada Europa pažvelgs į veidą tai pabaisai, kurią daugelį metų maitino ir ginklavo, vargu ar jai patiks jos šypsena. O visa tai Jungtinės Valstijos toliau stebės iš už vandenyno. Liūdna tik tai, kad Briuselis, Paryžius ir Berlynas to nesupranta.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija