Dviguba nesėkmė: kaip žlugo JAV svajonės apie "du šimtus rublių už dolerį"

Netgi paviršutiniškiausia Europos Sąjungos energetikos rinkoje vykstančių įvykių analizė rodo, kad pagrindinės naujų vienašalių diskriminacinių priemonių Rusijai iniciatorės yra JAV, vadovaujamos "Baideno kolektyvinės komandos"

Pakanka palyginti iki šiol turimus trijų pagrindinių pozicijų rezultatus, atsižvelgiant į energijos išteklių sąnaudų kainų lygį. Gamtinės dujos Europos Sąjungoje, "palyginti su praėjusiais metais", pabrango mažiausiai šešis kartus, JAV – du kartus.

Tačiau absoliučiais skaičiais daugiau nei 1200 dolerių už 1000 kubinių metrų ES ir mažiau nei 200 dolerių už tą patį kiekį JAV yra visiškai nepalyginami. Rekordinės kainos JAV degalinėse, pakilusios iki 4,33 dolerio už JAV galoną, perskaičiavus į litro kainą, yra tik 1 doleris 14 centų, o tai stulbinamai skiriasi nuo daugiau nei dviejų eurų už litrą Europos Sąjungoje.

Energetinės kokybės anglies tona JAV vėl pasiekė aukščiausią per dešimtmetį kainą – daugiau nei 195 USD, tačiau tai visiškai neprilygsta 290 USD už toną tokios pat rūšies anglies Europoje. Taip, JAV rinkėjai vis mažiau patenkinti "Baideno kolektyvinės komandos" darbo rezultatais, tačiau, kaip žinia, situacija ne tokia prasta kaip Europoje.

JAV ir Europos Sąjunga: gamtinės dujos

Nereikėtų stebėtis gautais rezultatais – Baideno komandos pusėje yra jų pačių šalies geologija ir didžiulis atsilikimas, kurį padarė dabartinio Baltųjų rūmų savininko pirmtakai. Valstybinis mokslinių tyrimų ir plėtros darbų, reikalingų naftos ir dujų gavybos hidraulinio ardymo būdu technologijai plėtoti, finansavimas buvo pradėtas Jungtinėse Valstijose aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

Būtent žurnalistai įvedė terminą "skalūnų revoliucija", tačiau iš tikrųjų "revoliucijos" apskritai nebuvo. JAV praleido 30 metų, kad įsisavintų technologiją, išplėtotų ją iki ekonomiškai pagrįstų rodiklių ir paruoštų visą reikiamą infrastruktūrą. Tačiau rezultatas rodo, kad šios pastangos ir būtinos investicijos yra visiškai pateisinamos: iki 2010-ųjų JAV buvo didžiausia gamtinių dujų importuotoja pasaulyje (tiekimai buvo SGD pavidalu), tačiau per kelerius metus jos pirmiausia prarado šią labai abejotiną "pirmenybės palmę", o 2010 m. šalies istorijoje prasidėjo pirmieji "Cheniere Energy" eksporto produkcijos iš "Sabina Pass" SGD gamyklos pristatymai.

Su tokiu "užnugariu" Baideno komanda galėtų sau leisti eiti į "ataką", tačiau į klausimą, kur nukreiptas šios atakos smaigalys, paprasto atsakymo nėra, bet apie tai vėliau. Tik priminsiu, kad iš 401 milijardo kubinių metrų Europos Sąjungos sunaudotų dujų iki Covid 2019 jos pačios pagamintos produkcijos kiekis vos viršijo 50 milijardų kubinių metrų – visa kita dujotiekiais importuota iš Rusijos, Norvegijos ir Alžyro (2020 m. atsirado ketvirtas dujotiekio dujų tiekėjas – Azerbaidžanas).

JAV ir Europos Sąjunga: anglis

Valstijų pozicijos anglies sektoriuje atrodo ne mažiau solidžios: per visą importo pristatymų gyvavimo laikotarpį nebuvo nė vieno atvejo. Pagal įrodytų šios energetinės žaliavos atsargų apimtį JAV pirmauja pasaulyje, 2021 metų pabaigoje gamybos apimtis buvo padidinta dešimčia procentų, o, pavyzdžiui, anglies tiekimo į Kiniją apimtys — iš karto 15 proc. Tiesiog negalima lyginti su Europos Sąjunga, kurios rinkai vien Rusijos pristatymai 2021 metais viršijo 50 mln. tonų.

Spaudžiama įvairių žaliųjų partijų ir judėjimų, kurie padidino savo įtaką, ES metai iš metų sumažino savo anglies gavybos apimtį – visa tai buvo naudinga labai pagarsėjusiam energetikos sektoriaus dekarbonizavimui. Anglies įmonės visame pasaulyje yra tikros konservatorės, nori išlaikyti tradiciją dirbti pagal ilgalaikes sutartis, avansiniai mokėjimai nėra neįprasti pramonėje. Ir būtent su tuo jau antrą dešimtmetį narsiai kovoja Europos Komisija, užsiimdama akcijomis neatidėliotinų prekių rinkoje, dėl visiško energijos rinkos liberalizavimo.

Intrigos aplink naftą

Šiek tiek silpnesnės už JAV pozicijas naftos sektoriuje – šiuo atveju kalbame apie tos pačios jų gelmių geologijos ironiją. Daugiau nei 90 procentų čia gaminamos alyvos yra mažai sieros lengvosios ir itin lengvos klasės, jų apdorojimas neleidžia gauti viso produkcijos asortimento, neleidžia naftos perdirbimo gamykloms dirbti maksimaliu efektyvumu. Norint pagaminti reikiamą dyzelinį kurą, mazutą ir dervą, perdirbimo įmonės turi gauti tam tikrus sunkiosios rūšies naftos kiekius.

Tačiau dėl to – Donaldo Trampo ir Džo Baideno pastangomis – JAV naftos kompanijos turėjo problemų, dėl kurių Amerikos naftos perdirbimo gamyklose kainos buvo rekordinės.

Trampas paskelbė naftos embargą Venesuelos sunkiajai naftai, kuri tradiciškai buvo tiekiama didžiausioms JAV naftos perdirbimo gamykloms, esančioms Meksikos įlankos pakrantėje. Naftos prekės ženklas, kuris savo savybėmis yra artimesnis Venesuelai, vadinamas Irano sunkiuoju, tačiau pakeliui į JAV pakrantę Trampas nusprendė vienašališkai pasitraukti iš šešiašalio susitarimo dėl Irano branduolinės programos. Irano naftos eksporto atveju automatiškai iškilo nesunaikinama siena.

Tačiau Trampas taip pat žinojo, kad yra būdas išspręsti šias problemas – jis panaikino Obamos draudimą statyti magistralinį naftotiekį Keystone XL. Šis dujotiekis turėjo atgabenti sunkiąją naftą iš Kanados į Meksikos įlankos pakrantę, o jo tiesimo metu Trampas turėjo gelbėtoją – Rusijos flagmano "Urals" naftą ir Rusijoje pagamintą mazutą M-100.

Taip, nuo 2019 m. "Urals" ir "M-100" pristatymo apimtys pasiekė rekordinius lygius, tačiau vidutiniu laikotarpiu tai visai neblogai tiko valstybėms – pagal planą "Keystone XL" statyba turėjo būti baigta iki 2025–2026 metų. Valstijoms viskas buvo gerai, bet kituose prezidento rinkimuose Džo Baidenas laimėjo, nors ir nevienareikšmiškai. Vienas pirmųjų jo pasirašytų dekretų buvo uždraudimas statyti ilgai kentėjusį Keystone XL – Baidenas įvykdė vieną iš pagrindinių kampanijos pažadų.

Be to, valdant Baidenui, Valstijos vėl prisijungė prie Paryžiaus klimato susitarimo, o žalioji darbotvarkė joms atėjo galingu žingsniu – pačiu noru pastatyti kuo daugiau saulės ir vėjo jėgainių uždarant iškastinio kuro jėgaines, garsiai raginant sumažinti investicijos į anglies, naftos ir dujų žvalgybą ir kasybą. Tai, žinoma, ne tik šūkiai – vadovaujant Baidenui, išduotų licencijų angliavandenilių telkinių paieškai ir plėtrai federalinėse teritorijose sumažėjo 85 procentais.

Paaiškėjo, kad to pakako, jog po 2020 m. nuosmukio angliavandenilių gavybos apimtys Jungtinėse Valstijose atsigautų daug kartų lėčiau nei po kainų nuosmukio 2009 ir 2014 m. Automobilių kuro kainų kilimas Jungtinėse Valstijose 2022-ųjų kovą visai neprasidėjo, kad ir kiek kartų Baidenas dabartinę situaciją vadintų "Putino marža".

Baideno vidaus politika iš karto davė du nereikšmingus rezultatus: Amerikos naftos kompanijos nenori dėti jokių pastangų mažinti degalinių kainas, o Artimųjų Rytų šalys, kurias esame įpratę laikyti tikromis JAV sąjungininkėmis, atsisako net kalbėti apie pasitraukimą iš OPEC+ susitarimo. Tačiau ši dviguba nesėkmė nėra visų Baideno komandos planų žlugimas. Taip, svajonės apie "du šimtus rublių už dolerį" lieka tik svajonėmis, rusiškos naftos, dujų ir anglies eksportas nesiliauja – Rusija net negalvoja apie pasidavimą, nepaisant Vakarų sankcijų cunamio. Vertėtų neskubėti atsakyti į klausimą: "Kas pavojingiau – būti JAV priešu ar draugu?"

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.