Europa eina į karą

© Sputnik / Алексей Витвицкий / Pereiti prie nuotraukų bankoES logotipas
ES logotipas - Sputnik Lietuva, 1920, 13.04.2022
Prenumeruokite
Yandex newsTelegram
Pradėjo šeštą ratą: Liuksemburge susirinkę Europos užsienio reikalų agentūrų vadovai neslėpė, kad naujo posėdžio tikslu turėtų tapti dar vienas apribojimų paketas Rusijai
Per pastarąsias šešias savaites Maskva, anot tų, kurie įvedė pirmąjį, antrąjį ir tolesnius ribojamųjų priemonių etapus, turėjo jei ne pulti po vieningos Europos kojomis, tai bent jau pajusti visą mirštančios ekonomikos Tantalo kančią, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Bet pasirodė, kad Europos prekybos centruose dingo miltai. Taigi, nuo kančios iki miltų distancija pasirodė tikrai sprinterio, nors sankcijų planuotojai manė, kad tai — maratonas. Bent jau maratonas.
Na, o tada saulėgrąžų aliejus dingo.
"Rusijos sutramdymo" strategai negalėjo įsivaizduoti, kad vieninga Europa vienu metu atsidurs mažiausiai dviejų svarbių maisto produktų (ir ne mažiau svarbių maisto pramonei ingredientų) trūkumo epicentre, be to, taip greitai. Jiems stigo fantazijos ir politinės kūrybos laisvės.
Bet kas padaryta, tas padaryta, ir ten, kur buvo buteliai su saulėgrąžų aliejumi, šiandien atsiveria skylės. Yra žinoma, kad po sviesto ir miltų gali išnykti (arba labai pabrangti) vištos kiaušiniai ir mėsa — tiek paukštiena, tiek galvijų mėsa. Atkreipkime dėmesį į šį faktą ir judėkime toliau.
Заснеженная набережная в Вильнюсе - Sputnik Lietuva, 1920, 10.04.2022
Europa yra pasirengusi žlugti atėjus "generolui Šalčiui"
Esant situacijai, kai tai, kas vyksta kasdieniame ir nelengvame europietiškame gyvenime, kol kas mažai ką bendro turi su aukščiausiu politiniu elitu, padangėse skraidantys Europos valdininkai nusprendė smarkiai apsukti jiems patikėto laivo vairą. Ne tam, kad subalansuotų judėjimo trajektoriją, o kad "pakirptų" Rusiją viraže.
Į Kijevą atvykęs visos Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis pareiškė, kad "šis karas bus laimėtas mūšio lauke", žadėdamas šaliai naujus ir intensyvesnius karinius tiekimus. Europos Komisijos vicepirmininkas, kurio visus ankstesnius šimtmečius, kol žemyne ​​egzistuoja diplomato profesija, prerogatyvos buvo ieškoti taikos, peržiūrėjo Europos užsienio politikos postulatus, tuos, kurie buvo suformuluoti po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir už kuriuos sumokėta dešimčių milijonų žmonių krauju.
Twitter žinutė, kurią sudaro šeši žodžiai, savaip tapo sensacinga. Viena vertus.
Kita vertus, šių šešių žodžių negalima ir nereikia interpretuoti kitaip, kaip grasinimą Kremliui. Tiksliau tai — grasinimas Maskvai. O dar tiksliau — grasinimas Rusijai.
Žozepas Borelis nusitaikė ne tik ir ne tiek į Rusijos valdžią: jis yra pakankamai informuotas žmogus, kad suprastų, jog nenaudinga tokiu tonu kalbėtis su Kremliumi — tiek su Rusijos žmonėmis, tiek su Rusijos visuomene. Kuri, priešingai nei buvo įsivaizduojama apie ją įvairiose Europos sostinėse, taip pat Vašingtone, pasirodė nuostabiai ir antgamtiškai (ypač palyginti su atomarine, susiskaldžiusia ir amorfiška kolektyvinių Vakarų visuomene) vientisa. Sujungta idėjomis, kurias palaiko beveik visi. Sujungta vertybių skale, kuri yra tokia pati ir vienodai svarbi kolosaliai, daugiamilijoninei ir nepaprastai vieningai šiandien tautai.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas - Sputnik Lietuva, 1920, 01.04.2022
Makrono skambučiai Putinui — paskutinė Europos viltis
Kuri — ir vėl priešingai nei tikėjosi visi, kurie svajojo ją suskirstyti į "asmenybes ir individualybes", — tapo vieninga dėl to, kas jai svarbu šiame gyvenime. Už tas vertybes, kurių negalima nusipirkti ar atpirkti net už labai didelius pinigus.
Ir šiai vieningai tautai antrą kartą per pastaruosius 80 metų kolektyvinis Briuselis iškelia ultimatumą. Reakcija buvo nuspėjama, klausimų nekilo. Bet norisi paklausti: apie ką tokioje situacijoje galvojo (ir galvoja) Briuselis? Ir svarbiausia, ką tokie pareiškimai turi atnešti Briuseliui, Paryžiui, Madridui, Lisabonui ir Berlynui, jei ir kai Maskva nuspręs į juos atsakyti konkrečiais veiksmais, kuriuos atlikti bandoma Rusiją išprovokuoti? Ar tikrai Europa nori kovoti su Rusija — jau nenaudodama Ukrainos kaip buferio? Ar gal šie šaunūs šeši žodžiai buvo pasakyti, kad vėl patiktų Kijevui? (To taip pat negalima atmesti).
Tačiau šie pusiau retorinio pobūdžio klausimai turėtų būti suformuluoti, kad be jokių nutylėjimų suprastume: Europos susierzinimas dėl Rusijos šiandien pasiekė tokį mastą, kad vienintelė išeitis, kuri Briuseliui atrodo teisinga, yra sunaikinti Rusijos valstybę.
Kai reikia padidinti slėgį iš išorės ir tuo pačiu metu iš vidaus (technologijos žinomos ir pritaikytos ne kartą), kad nuo katilo ne tik nuplėštų dangtį, bet ir pats katilas sprogtų.
Tiesą sakant, šeštasis sankcijų raundas, apie kurį buvo kalbama Liuksemburge, ir Borelio šešių žodžių "Kijevo" užrašas "Twitter'yje" yra būdai ne tik padidinti statymus šioje Vakarams rizikingoje geopolitinėje partijoje, bet ir būdas padidinti slėgį tiek išorėje, tiek katilo viduje.
JAV naikinktuvas F-35A Lightning II - Sputnik Lietuva, 1920, 12.04.2022
Lendlizas Ukrainai — tai JAV politikos Europoje nesėkmė
Naujų — šeštų, dvidešimt šeštų ar penkiasdešimt šeštų — ribojamųjų priemonių Rusijai esmė šiandien neturi net simbolinės reikšmės, nes šalis normaliai jaučiasi ir į ateitį žvelgia su realistiniu optimizmu (turėdama praktiškai neribotus gamtos išteklius, per keliolika laiko juostų besidriekiančias erdves, gali sau leisti nieko nebijoti), bet, pavyzdžiui, Bulgarijai, kurios visa nafta importuojama iš Rusijos, tikriausiai maži juokai.
Nelinksma ir stambiam Vokietijos verslui: galingiausia Europos ekonomika tapo galinga ir dėl to, kad importavo kokybiškus ir nebrangius Rusijos energijos išteklius. Dėl to Vokietijos pramonės eksportas galiausiai tapo toks konkurencingas pasaulio globalinėje prekyboje. Ir ryškiai spindintis, kaip geros kokybės deimantas, Vokietijos užsienio prekybos balanso saldo su galimu Rusijos juodojo ir mėlynojo aukso embargu gali akimirksniu išblukti, kaip pigus fianitas.
Ir, žinoma, ne tik Vokietijos pramonininkai, bet ir jų prancūzų, italų, ispanų ir visų likusių 27 ES šalių kolegos negali nesuprasti, kad jau įvesti apribojimai, ir tie, kuriuos tik planuojama įvesti, yra didžiuliai nuostoliai jiems: tiek pelno, tiek rinkų praradimas.
Чрезвычайный и полномочный посол Соединенных Штатов Америки (США) Джон Джозеф Салливан, архивное фото - Sputnik Lietuva, 1920, 10.04.2022
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Salivanas sako, kad JAV siekia atpratinti Europą nuo Rusijos naftos ir dujų
Teisiškai įvedamos sankcijos Rusijai de facto griauna visos Europos ekonomiką, padaro žalą, kurios nebus galima kompensuoti daugelį metų.
Bet jei apribojimai pačiai Rusijai tampa paskata augti, nes yra kur plėstis ir kuo ir kaip prisotinti rinką, tai vieningai Europai apribojimai smogia į ekonomikos plėtros strategiją, į išėjimo iš recesijos dėl dvejų metų pandemijos taktiką, į Europos piliečių perkamąją galią — jie dar nespėjo atsigauti po karantino, kaip vėl turi susiveržti diržus. Šalia viso to dar priima milijonus pabėgėlių.
Geopolitinę krizę žemyne ​​perkeldama į aukštesnį laipsnį, o ne į deeskalaciją, faktiškai užsiimdama persišovimu visų akivaizdoje, vieninga Europa, patinka tai Briuseliui ir jo šalininkams ar ne, žengia dar vieną žingsnį savo politinio finalo link.
Ir kuo garsiau kalbama apie vertybinę vienybę ir bendrystę, tuo daugiau abejonių šiuo atžvilgiu kyla. Šia prasme rusai turi istorinę patirtį ir sveiką refleksiją, ir rusai prisimena, kad geopolitinė katastrofa prieš trisdešimt metų taip pat prasidėjo nuo būtiniausių prekių trūkumo parduotuvėse.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
Naujienų srautas
0