Rusofobija žudo. Prie ko prives Rusijos blokada

Kare kaip kare, bet kadangi Rusijos mūšio lauke nugalėti neįmanoma, yra tik vienas būdas pasiekti jos pralaimėjimą. Tai turi būti toks galingas ekonominis smaugimas, kuris privestų prie ekonomikos žlugimo, sumaišties ir valdžios pasikeitimo, tai yra, kapituliacijos

Vakarai jau neslepia, kad deda į tai viltis, bet ir mes daiktus vadiname savo vardais. Kalbama ne apie sankcijas, skirtas koviniams veiksmams Ukrainoje sustabdyti: mes kalbame apie siekį sutriuškinti Rusiją. Ir todėl Vakarų priemones vadiname tiesiai — blokada, kuria siekiama nugalėti mūsų šalį, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Trečiadienį Federacijos taryboje kalbėdamas pirmasis ministro pirmininko pavaduotojas Andrejus Belousovas pareiškė: "Mūsų geopolitinių oponentų siekis yra kuo labiau izoliuoti Rusiją nuo pasaulio ekonomikos. Žodžiu, atplėšti ją nuo pasaulio ekonominių ryšių. Taip paleidžiant mūsų ekonominės sistemos degradacijos ir irimo procesus. Iš esmės bandoma organizuoti pasaulinę Rusijos blokadą, schematiškai susidedančią iš keturių žiedų".

Belousovas apibūdino šiuos keturis smaugimo žiedus: finansinį, prekybos, transporto ir humanitarinį — taip:

"Užblokuoti prieigą prie finansų rinkų ir atkirsti nuo finansinių atsiskaitymų, uždrausti sistemiškai svarbius Rusijos bankus, nutraukti užsienio prekybos santykius, kiek įmanoma susilpninti eksporto potencialą, atkirsti Rusiją nuo svarbiausių prekių ir paslaugų importo šaltinių, blokuoti svarbiausias transporto komunikacijas, nutraukti ryšius tarp žmonių, visiškai apriboti komunikaciją mokslo, kultūros ir švietimo srityse".

Viskas taip, bet Vakarai neatsižvelgia į pagrindinį dalyką. Tai, kad pasaulis pasikeitė ir jo nebevaldo anglosaksų globalistai. "Sukurti tokios blokados – izoliuoti Rusiją, šeštą pagal dydį pasaulio ekonomiką, nuo pasaulinės ekonominės sistemos — neįmanoma", — pareiškė pirmasis vicepremjeras ir pridūrė, kad pastarojo pusantro mėnesio įvykiai tai aiškiai liudija.

Iš tiesų, kaip antradienį sakė Vladimiras Putinas, "tas blickrygas, kurio tikėjosi mūsų priešai, žinoma, neįvyko", ekonomika atlaikė:

"Šiandien pasaulis yra sudėtingesnis, ir šiame sudėtingame pasaulyje viena šalis negalės išlaikyti visiško dominavimo. <...> Visų durų ir visų langų niekas negalės uždaryti. <...> Šiuolaikiniame pasaulyje apskritai neįmanoma nieko griežtai izoliuoti, tikrai ne tokią milžinišką šalį kaip Rusija. Todėl dirbsime su tais savo partneriais, kurie nori bendrauti“.

Blokada pati savaime prasminga tik tuo atveju, jei atskiria šalį nuo daugumos jos prekybos partnerių. Pastarojo meto istorijoje buvo griežčiausiai blokuojamas Irakas 1990-aisiais, jam buvo įvestos JT sankcijos, tai yra, pasaulinės. Tas pats pastaraisiais metais buvo daroma su Šiaurės Korėja, tačiau abiem atvejais šalys rasdavo spragų.

Irakas, nors ir daug prarado pragyvenimo lygyje, nesugriuvo, ten net nepasikeitė valdžia – tam prireikė visiškai neteisėtos Amerikos intervencijos 2003 metais. Šiaurės Korėja ilgą laiką buvo uždara šalis, tačiau pastaraisiais metais ją slapta (ir nelabai) remia Kinija.

Kalbant apie Rusiją, mes kalbame ne apie pasaulines, o apie Vakarų sankcijas. Taip, Vakarai užblokavo du trečdalius Rusijos užsienio valiutos aktyvų, bet Europa negali atsisakyti Rusijos energijos tiekėjų. Tai yra, vieningi Vakarai gali tik pabandyti atkirsti Rusiją nuo aukštųjų technologijų (uždrausti jų eksportą) ir apsunkinti užsienio prekybą su likusiu pasauliu, grasindami transporto įmonėms ir jų draudikams sankcijomis. Visa kita – tušti darbai.

Atsisakymas pirkti rusišką naftą, anglį ir galbūt dujas nulems tik tai, kad juos pirks kitos šalys, tas pats atsitiks ir su likusia svarbiausia eksporto dalimi. Taip, tai sukels tam tikrų laikinų biudžeto pajamų praradimų (juos iš dalies kompensuoja augančios energijos kainos), bet tikrai nesustabdys šalies plėtros.

Bandymas įtikinti likusį pasaulį prisijungti prie Rusijos blokados baigėsi niekuo, po pusantro mėnesio tuo visi galėjo įsitikinti. Be to, kuo ilgiau Vakarai bandys laikyti šią blokadą, tuo sunkiau jiems bus — net tiems, kurie buvo priversti prie jos prisijungti.

Priminsime neseniai JT Generalinėje Asamblėjoje įvykusį balsavimą dėl Rusijos Federacijos pašalinimo iš Žmogaus teisių tarybos. Tai įvyko balandžio 7 d., šalies darbas ŽTT buvo sustabdytas, o tą pačią dieną Rusija pati paskelbė nutraukianti savo įgaliojimus. Tačiau čia svarbu štai kas: kaip ir kas balsavo. Ypač lyginant su tos pačios Generalinės Asamblėjos prieš mėnesį, kovo 2 dieną, priimta antirusiška rezoliucija "Agresija prieš Ukrainą". Ir kovo 2-osios išvakarėse, ir balandžio 7-osios išvakarėse Vakarai užlaužė rankas trečiojo pasaulio šalims (ir ne tik joms: didelis spaudimas buvo daromas ir Serbijai, kaip vėliau pasakė jos prezidentas Vučičius).

Pirmoji rezoliucija, priimta kovo 2 d., galiausiai buvo priimta 141 šalies balsavimu, o prieš balsavo tik penkios, įskaitant Rusiją. 35 susilaikė, 12 nedalyvavo. Tai yra, iš viso 51 šalis pademonstravo nepriklausomybę ir sugebėjo atlaikyti Vakarų spaudimą. Žinoma, tarp jų yra ir tokių svarbių šalių kaip Kinija ir Indija, bet vis tiek akivaizdi mažuma. Nors reikia suprasti, kad ne visos iš 141 už Rusijos pasmerkimą balsavusios valstybės yra pasirengusios prisijungti prie sankcijų, užtenka paminėti Turkiją, Meksiką, Braziliją ir Argentiną, jau nekalbant apie rezoliuciją priverstą palaikyti Serbiją. Bet vis tiek bendri skaičiai akivaizdžiai nebuvo mūsų naudai.

Bet kas atsitiko balandžio 7 d.: 93 šalys balsavo už mūsų dalyvavimo ŽTT sustabdymą, 24 balsavo prieš ir 58 susilaikė (arba nedalyvavo). Tai yra, situacija palaipsniui keičiasi. Kartu su Rusija balsavo ne tik kai kurios buvusios sovietinės respublikos, bet ir, pavyzdžiui, Iranas, Alžyras, Etiopija, Vietnamas, Bolivija, Kongas. Ir Kinija, kuri šį kartą nesusilaikė. Dar įdomiau susilaikiusiųjų sudėtis (kurie šioje situacijoje aiškiai suvokiami kaip atsisakantys remti Vakarus) – tai pagrindinės Lotynų Amerikos šalys (Brazilija ir Meksika), Indija ir, svarbiausia, beveik visas islamo pasaulis (Egiptas, Saudo Arabija, Pakistanas, Indonezija, Malaizija, Kataras ir daugelis kitų). Kitaip tariant, nors formali pusiausvyra nėra mūsų naudai: 93 prieš 82 (įskaitant susilaikiusius), pažvelgus į šalių svorį paaiškėja, kad Vakarų bloko pusėje daugiausia yra mažos Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybės bei praktiškai visa Okeanija. Azijos beveik nėra, o ta pati Turkija, kuri balsavo prieš Rusiją, nesiruošia dalyvauti jokioje blokadoje.

Tai yra, pasaulis keičiasi tiesiai prieš mūsų akis, o anglosaksai ir toliau tiki, kad turi galimybę izoliuoti Rusiją. Ir nepaisant to, kad jau priimtos sankcijos (ypač turto įšaldymas) padarė didelę ir nepataisomą žalą patiems Vakarams, galiausiai sumenkindamos pasitikėjimą Vakarų valiutomis kaip kaupimo ir atsiskaitymo priemone. Taip, jų atsikratymo procesas nebus greitas, bet dabar absoliučiai privalomas visoms ne Vakarų valstybėms ir regioninėms asociacijoms.

Kartą, beje, jau buvo bandoma užblokuoti Rusiją, tai buvo šiek tiek daugiau nei prieš šimtmetį, 1919 m. spalio mėn. Tada Antantė įvedė visišką Sovietų Rusijos, kurios valdžios nepripažino nė viena Vakarų valstybė (o nevakarietiškų beveik nebuvo, išskyrus JAV orbitoje esančias Lotynų Amerikos šalis ir Kiniją bei Japoniją), blokadą. Ta blokada buvo sumanyta kaip totali, o situacija Rusijoje buvo sunkiausia, nes vyko pilietinis karas, bolševikai nevaldė didžiosios šalies dalies. Ir ką, ar pavyko? Ne, bolševikai tada įveikė sostinei grėsmę kėlusią Judeničiaus ir Denikino kariuomenę, o Europoje žmonės buvo nepatenkinti kainų kilimu dėl nutrūkusio tiekimo iš Rusijos ir nedarbo dėl sumažėjusio eksporto, o Vokietija neprisijungė prie blokados. Taigi, po trijų mėnesių ji buvo pripažinta neveikiančia, o po metų buvo sudaryta prekybos sutartis su Anglija. Po kelerių metų prekyba su Vakarais jau įsibėgėjo, tačiau tada jie galėjo diktuoti jos sąlygas.

Jeigu Rusija atlaikė tada, tai dabar dar labiau atsilaikys, nes ir šalies, ir pasaulio padėtis iš esmės skiriasi nuo buvusios prieš šimtą metų.

Ir ne tik atsilaikys: kuo ilgiau Vakarai atkakliai bandys "pasmaugti Rusiją", tuo daugiau žalos jie padarys savo pozicijoms pasaulyje. Tuo tarpu Vakarai negalės ilgai išlaikyti blokados nei geopolitiškai, nei ekonomiškai. Vidinės problemos kartu su greitai besikeičiančiais (ir toli gražu ne Vakarams palankiais) pasaulio poliais neduoda atlantininkams laiko.

Istorinė ankstesnių bandymų "uždusinti Rusiją" patirtis nieko nemoko, ypač kai mokinys nenori matyti jį supančio pasaulio tokio, koks jis yra. Ir taip, rusofobija galiausiai žudo – ekonomiškai taip pat.