"Mums nėra ko bijoti": sužeisti kovotojai – apie nacionalinius batalionus

Sunkiausiai sužeisti – tiek civiliai, tiek kariškiai – pristatomi į Respublikinį Donecko traumų centrą. Su trauminėmis amputacijomis ir giliomis žaizdomis kiekviena minutė svarbi – viskas yra fronto linijos gydytojų rankose

Ką sako DLR armijos kariai ir kaip mūšio lauke gelbsti sužeistuosius – Marijos Marikian RIA Novosti reportaže.

"Nusprendžiau, kad turiu gyventi"

"Ne visi nori kalbėti. Supraskite, jie nebesijaudina dėl savęs, dėl artimųjų – maža kas", – pašnibždomis įspėja slaugytoja prie įėjimo į palatą.

DLR liaudies milicijos karininkas Azovmaš gamyklos teritorijoje Mariupolyje

© Sputnik / Илья Питалев

/

Pereiti į medijų banką

Maksimas Fuklevas kovojo nuo 2015 metų. Prieš dvejus metus susipažino su mergina, nusprendė mesti darbą. Įsidarbino statybų aikštelėje, pamažu priprato prie ramaus gyvenimo. Tačiau vasarį grįžo – ir tiesiai į Mariupolį.

"Kovo 26 d. buvau sužeistas į šlaunį. Buvau pėstininkų kovos mašinoje. Maniau, kad tai "musė" ar "kamanė". Paaiškėjo, kad tai mina. Šaulys iškrito per atvirą liuką, jis išgyveno. Priešingu atveju būtume sudegę. Greitai atėjo pagalba", – prisimena kovotojas.

Kalbėdamas apie nacionalinius batalionus jis pabrėžia, kad jų nevertėtų nuvertinti: jie duoda galingą atkirtį, yra gerai aprūpinti ir ginkluoti. "Jie netgi turėjo internetą apkasuose".

Anot jo, nacionalistai su vietiniais elgėsi žiauriai. "Civiliai eina prie vandens, o snaiperiai į juos šaudo. Žmonės sėdėjo rūsiuose, alkani, šaltyje. Dalindavomės su jais maistu", – tęsia sužeistasis.

Jam buvo sumontuotas Ilizarovo aparatas, susiūtos kirkšnies venos. Artimiausiu metu laukia kita operacija. Tačiau Fuklevas nepraranda optimizmo: "Viskas pagal planą".

"Mes nepaliekame savų"

Dmitrijus Trojanas prie milicijos prisijungė 2018 m. ir buvo paskirtas į motorizuotųjų šaulių brigadą. Pirmą kartą sužeistas jis buvo prieš dvejus metus: snaiperis pataikė į šlaunį. Kulka pažeidė sėdimąjį nervą, pablogėjo kraujotaka kojoje, susilpnėjo jautrumas. O šį pavasarį mūšyje prie Marinkos už dviejų metrų nuo jo sprogo granata. Buvo pažeistos abi akys. Dešinioji dar gydoma vaistais, kairiąją reikia operuoti. Nėra garantijos, kad regėjimas bus išsaugotas. Jei jo būklė pablogės, jis bus išsiųstas į Maskvą.

"Susidūrėme su Nacionaline gvardija, Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis ir nacionaliniu batalionu "Aidar". Mūsų kryptimi veikė 17-oji tankų armija. Sunkiausia buvo Volnovachoje ir prie Marinkos. Dėl to ištvėrėme, kol atvyko pagrindinės pajėgos. Turėjome padėti žmogui ir vienu metu šaudyti. Nieko, išgyvenome, – sako Dmitrijus. – Mirusį vyrą jie galėjo išvežti tik po savaitės. Jie palieka saviškius. Tokie bendražygiai."

Volnovachoje DLR kariuomenės kariai buvo sutikti su ašaromis akyse ir skundėsi: "Kur jūs buvote visus šiuos metus?"

"Rūsiuose dėl drėgmės susirgo vaikai. Vietiniai prašė ukrainiečių vaistų, bet jie jų nedavė. Atvirkščiai, plėšė, siaubė viską, kas buvo įmanoma, tarp jų ir vaistines", – priduria Trojanas.

"Ir tokie vaikinai kaip Dima guli pas mus, su civiliais, aštuonių lovų palatoje... – piktinasi kaimynas. – Šie žmonės aukso vertės, juos reikia nešioti ant rankų. Kovotojas numoja ranka: čia, o ne su tokiomis žaizdomis, jie keliami ant kojų."

Sergejų Butką išgelbėjo stebuklas. Nuo kovo 29 dienos jis yra reanimacijoje. Sužeistas taip pat prie Marjinkos: daugybiniai sužalojimai skeveldromis, sužalotos abi kojos, nuplėšta dešinė ranka.

"Mes ėjome į priekį. Neturėjau laiko įšokti į apkasą – kulkosvaidininkas atidengė ugnį, nespėjau nieko suprasti – ir jau be rankos. Buvau nutemptas nuo ugnies linijos, uždėtas tvarstis. Apšaudymas neatslūgo – iš mūšio lauko jie buvo išvesti tik po dviejų valandų".

Ateities planų Sergejus kol kas nekuria. Taikos metu jis dirbo statybvietėje. Našlaitis – tėtis anksti mirė, iš mamos atimtos motinystės teisės, kai jis buvo paauglys.

"Kaip ir visi, aš turiu bendražygių ir pažįstamų. Bet tikrai jais nepasitikiu. Tik savimi", – prisipažįsta kovotojas.

Medicinos brigada

Pirmąją pagalbą sužeistiesiems teikia fronto linijos gydytojai. Evakuacijos taškas turi būti ne arčiau kaip šeši kilometrai nuo kontaktinės linijos. Bet Elos iš Donecko brigada yra vos už kilometro. Jie išveža žmones iš Verchnetorecko. Šis kaimas netoli Gorlovkos buvo išvaduotas kovo pabaigoje, tačiau jame vis dar nesaugu: Ukrainos ginkluotosios pajėgos nuolat apšaudo.

"Sužalojimai labai rimti: paprastai trauminės amputacijos, politraumos, šautinės žaizdos. Bandome stabilizuoti, užkimšti, normalizuoti BCC (cirkuliuojančio kraujo tūrį) – ir į ligoninę", – aiškina Ela.

Ji dirbo Rybinskojės kaime, Volnovachos rajone. Tai buvo maždaug taip pat, kaip Verchnetoretskyje. Jie tempė sužeistuosius ir mirusiuosius per minų laukus.

"Dėl kompetentingos vadovybės tarp gydytojų nėra aukų. Prieš siunčiant padalinį reikia išstudijuoti vietovę, sudaryti evakuacijos planą. Maršrutą tikriname aš ir tarnybos viršininkas, — sako vairuotojas Denisas. — Sunkumas yra ir tas, kad vyksta ne gynybiniai, o puolamieji mūšiai".

"Paprastai dirbame su lengvų šarvuotų universalių transporto priemonių evakuacija. Tačiau vis tiek sunku priartėti prie sužeistųjų esant stipriai ugniai, — aiškina jis. — Neseniai gavau greitosios pagalbos automobilį – atgautą iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 25-osios oro desanto brigados."

"Paėmėme juos mūšyje prie Verchnetoreckio. Greitai sureagavome, konfiskavome jų vaistus ir įrangą. Beveik viskas yra NATO. Taip pat sausieji daviniai." — Denisas rodo nuotrauką su apleistomis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijomis.

Slaugos namuose jis yra nuo 2014 m. Gydytojai priima visus – ir savus, ir kitus.

"Kažkaip buvo atvežti ukrainiečiai. Apsvaigę nuo narkotikų. Mūsiškiai sandėliuose rado stiprių vaistų vėžiu sergantiems pacientams. Turėjau vieną "kadrą" su atvira galvos smegenų trauma. Bandė išsitraukti smegenis", – prisimena jis.

Elai ir Denisui svarbiausia pamatyti, kaip jų pacientai atsistoja ant kojų. "Iš pradžių reikalauji, kad laikytųsi. O paskui tave patys susiranda, ačiū... Gyvi, sveiki. Smagu", – šypsosi gydytoja. Ir užveda variklį – laikas į tarnybą, reikia traukti sužeistuosius iš mūšio lauko.