Speciali karinė provokacija: kaip Vakarai supriešino Rusiją ir Ukrainą

Vakarų žiniasklaida Rusijos specialiąją karinę operaciją Ukrainoje interpretuoja kaip beprasmį ir nepaaiškinamą "imperinės agresijos" aktą. Tokie pareiškimai yra grubus melas ir primityvi propaganda

NATO šalys dešimtmečius stūmė Ukrainą ginkluoto susirėmimo su Rusija link ir darė viską, kas įmanoma, kad abi broliškos šalys nuo gerų kaimyninių santykių pereitų prie smurtinio konflikto, rašo portalo RuBaltic.ru analitikas Aleksandras Nosovičius.

Antirusiška Ukrainos pertvarka – "oranžinė revoliucija"

Po Tarybų Sąjungos žlugimo Vakarai pradėjo sistemingą darbą, siekdami atskirti buvusias sovietines respublikas nuo Rusijos. Galutinis kadaise buvusios bendros erdvės padalijimas, suvereniteto atėmimas ir buvusios TSRS šalių pajungimas buvo ir tebėra prioritetinis JAV ir ES uždavinys.

Šiam tikslui Vakarai sukūrė platų įtakos tinklą posovietinėje erdvėje, apimantį kelis tūkstančius žiniasklaidos priemonių ir ne pelno organizacijų, kurioms kasmet išleidžiama apie milijardas dolerių ir pusantro milijardo eurų. Ukrainoje šio tinklo veikla apėmė nacistų rėmimą ir suverenių jėgų, norinčių vykdyti nepriklausomą politiką ir vadovautis valstybės interesais, kurie apėmė santykių su Maskva plėtojimą, slopinimą.

Pirmą kartą užsienio įtakos infrastruktūra visa jėga pasireiškė 2004 m. "oranžinės revoliucijos" metu, kai Vakarų agentų organizuotais gatvės protestais Ukrainai buvo primestas proamerikietiškas prezidentas Viktoras Juščenka. Po to NATO šalių įtaka Ukrainos užsienio ir vidaus politikai smarkiai išaugo.

Ukrainos traukimas į NATO – Bukarešto viršūnių susitikimas

Po TSRS žlugimo NATO blokas nuolat plečiasi į rytus, nepaisant Michailui Gorbačiovui duotų pažadų, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys išliks neutralios. Vietoje to prasidėjo agresyvus aljanso ir JAV infrastruktūros artėjimas prie Rusijos sienų.

Nuo 1990-ųjų Ukrainos įstojimas į NATO buvo laikomas priimtinu scenarijumi Vakaruose, o 2008-aisiais Bukarešto viršūnių susitikime Kijevui buvo pažadėta galimybė ateityje gauti vietą šiame kariniame bloke. Neutralaus Ukrainos statuso panaikinimas ir nuostatos dėl siekio įstoti į NATO įtraukimas į šalies Konstituciją buvo pagrindinis 2014 m. perversmo rezultatas.

Vakarų "vanagai" šiame žaidime su Ukraina aiškiai matė Trečiojo pasaulinio karo perspektyvą. Šalies įstojimas į Šiaurės Atlanto aljansą konflikto Donbase ir teritorinio ginčo su Rusija dėl Krymo kontekste sukeltų Rusijos ir NATO karą.

"Rytų partnerystė" – Ukrainos asociacija su ES

2013 metais Ukraina pagaliau susidūrė su pasirinkimu: arba su Europa, arba su Rusija. Galimybę plėtoti santykius tiek su Rusija, tiek su Europos Sąjunga, kurios buvo ieškoma tiek Maskvoje, tiek Kijeve, Vakarai nušlavė į šalį. Vietoje to Ukrainai ir kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms buvo pasiūlyta ES Rytų partnerystės programa, kurios esmė – plėtoti santykius su europiečiais be Rusijos ir vietoj santykių su Rusija.

Aukščiausias dalyvavimo Rytų partnerystėje etapas buvo Ukrainos ir ES asociacijos sutartis, kuri ignoravo ištisų Ukrainos ekonomikos sektorių ir dešimčių milijonų ukrainiečių, pasisakančių už ekonominių, humanitarinių ir kitų ryšių su Rusija palaikymą, poreikius. Ukrainos vadovybės sprendimas atsisakyti savo šalies interesų ir pasirašyti tokį susitarimą Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje atvedė prie Vakarų įtakos tinklo Kijeve surengto Euromaidano, kuris baigėsi kruvinu perversmu.

Parama neonaciams – Euromaidanas

Vakarų žvalgybos agentūroms Ukrainos radikalų pumpavimas pinigais ir ginklais visada buvo prioritetas. Be to, nacistinė Ukrainos ekstremistų ideologija niekam netrukdė – juk jie savo žvėrišką neapykantą nukreipė į Rusiją. 2010-aisiais, po "oranžinių" jėgų nesėkmės rinkimuose ir Viktoro Janukovičiaus prorusiškos Regionų partijos pergalės, darbo su Ukrainos "gatvės kovotojais" tempas padidėjo.

JAV ir jų NATO sąjungininkės sąmoningai rengė Ukrainos neonacių maištą Kijeve. Kovotojai buvo mokomi treniruočių stovyklose Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, Amerikos ambasada Kijeve konsultavo Ukrainos opoziciją dėl jėgos panaudojimo Euromaidano metu.

Kovingasis protestuotojų sparnas – Ukrainos kraštutiniai dešinieji – atliko lemiamą vaidmenį nuvertus Janukovičių. Visą tą laiką už jų veiksmų stovėjo Vakarai, kuriems buvo svarbu visiškai pavergti Ukrainą ir atvesti į valdžią Kijeve ne tik savo protektorius, bet ir rusofobiškas jėgas, siekiančias atitrūkti nuo Rusijos.

Teroras prieš Ukrainos rusus – pilietinis karas Donbase

Perversmo Kijeve nepalaikė pusė Ukrainos. Masiniai protestai po Rusijos vėliavomis nuvilnijo visuose rusakalbiuose šalies regionuose. Krymas prisijungė prie Rusijos, likę pietryčių regionai reikalavo Ukrainos federalizacijos, gerų kaimyninių santykių su Rusija išsaugojimo ir oficialaus rusų kalbos statuso, kurį pirmoji panaikino naujoji nelegali valdžia.

Reaguodamas į tai, Maidano režimas ultradešiniųjų nacistų rankomis pradėjo vykdyti terorą prieš savo piliečius. Odesoje 48 suartėjimo su Rusija šalininkai buvo sušaudyti ar gyvi sudeginti Profsąjungų rūmuose. Krymas patyrė vandens, energijos ir maisto blokadą. Ukrainos vyriausybė paskelbė karą nepaklusniam Donbasui.

Aštuonerius metus Ukrainos kariuomenė smogė į civilius taikinius ir apšaudė civilius gyventojus, nes nepritarė perversmui ir balsavo už Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę.

Taikos proceso sabotažas – Zelenskio rinkėjų išdavystė

Jei pusė ukrainiečių nepriėmė Maidano, tai absoliuti dauguma gyventojų buvo prieš karą Donbase. Todėl "karo prezidentą" Petro Porošenką 2019 metų rinkimuose nugalėjo politinės patirties neturintis komikas Vladimiras Zelenskis, kurio pagrindinis rinkiminis pažadas buvo taikos viešpatavimas.

Dėl šio pažado jį palaikė trys ketvirtadaliai rinkėjų. Tačiau galiausiai Zelenskis netgi pranoko Porošenką, skatindamas ukrainiečių radikalizmą, neonacizmą ir rusofobiją. Jam vadovaujant buvo pamiršti Minsko susitarimai, pažadai atkurti santykius su Rusija ir pagarbiai elgtis su rusakalbiais bei prorusiškų pažiūrų šalininkais Ukrainoje. Kijevas įžūliai ruošėsi konfliktą Donbase išspręsti jėga – aukščiausi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariškiai viešai kalbėjo apie tokio scenarijaus leistinumą ir pasirengimą pradėti puolimą.

Militarizacija: Ukraina kaip tramplinas invazijai į Rusiją

Pastaraisiais metais Ukraina buvo pripildyta Vakarų ginklų. Jos kariuomenėje dirbo NATO instruktoriai. NATO bazės šalies teritorijoje atsirado net ir be formalios narystės aljanse – prisidengiant mokymo centrais. Bendras pratybas su NATO surengė Ukrainos ginkluotosios pajėgos netoli Rusijos sienų.

2022 metais buvo suplanuotos devynios tokios pratybos. Amerikiečių biologinių ginklų laboratorijų egzistavimą Ukrainoje patvirtino JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland. Likus kelioms dienoms iki Rusijos specialiosios operacijos pradžios, prezidentas Vladimiras Zelenskis išreiškė pasirengimą pasitraukti iš Budapešto memorandumo ir grąžinti šaliai branduolinės valstybės statusą. Iš Ukrainos jie greitai sukūrė trampliną karinei invazijai į Rusijos teritoriją. Visi Maskvos bandymai derėtis su JAV dėl taikos Europoje garantijų buvo ignoruojami. Po to Rusijai neliko kitos išeities, kaip tik užtikrinti savo saugumą taikant ryžtingiausias priemones.