Kodėl Baidenas bijo atsidurti vienoje nuotraukoje su Putinu

Išpuolis prieš Rusijos ambasadorių Lenkijoje Sergejų Andrejevą, kai jis bandė padėti gėlių sovietų karių kapinėse Varšuvoje, nėra tik neapykantos Rusijai apraiška.

Tai taip pat dalis darbų dėl "Rusijos atšaukimo", dėl šalies izoliacijos, kurį atlieka mūsų geopolitiniai oponentai. Ukrainiečių rankomis, bet ne tik jais ir, svarbiausia, visai ne palaikyti Ukrainą, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Tikslas – Rusijos blokada, šalies kaip "baisios agresoriaus ir žudikės" izoliavimas nuo išorinio pasaulio. Kodėl svarbu ne tik atšaukti viską, kas rusiška, bet ir įbauginti užsienyje gyvenančius ar dirbančius rusus? Nes reikia užtikrinti, kad tie patys diplomatai bijotų net pasirodyti – viešose vietose, ambasadų priėmimuose, bijotų bendrauti su kolegomis iš kitų šalių. Padaryti taip, kad Rusija, kurios diplomatinės atstovybės Vakaruose dėl masinio darbuotojų išsiuntimo jau gerokai sumažėjo, taip pat nuspręstų mažinti savo buvimą, evakuotų žmones ar net visiškai sustabdytų ambasadų darbą. Tas pats pasakytina ir apie Rusijos žiniasklaidą – ko vertas bent neseniai Berlyne įvykdytas išpuolis prieš pastatą, kuriame gyvena "RIA Novosti" žurnalistai. Ir reikia būti pasiruošusiems, kad toks įbauginimas tik augs: kuo sėkmingesnė Rusijos operacija Ukrainoje, tuo daugiau bus provokacijų.

Kaip Rusija turėtų reaguoti į tai? Vien protestais nieko nepadarysi, bet trauktis negalima. Būtina išlaikyti savo buvimą Vakaruose – nes būtent jo pašalinimo siekia oponentai. Neabejotina, kad Rusijos diplomatai ištvers, o specialiosios tarnybos padarys viską, kad niekas nekeltų grėsmės jų gyvybei. Juk buvo ambasadorių, kurie mirė eidami savo pareigas – ir ne tik Andrejus Karlovas 2015-aisiais Turkijoje, bet ir du sovietų ambasadoriai praėjusio amžiaus 20-aisiais, ir Griboedovas – Teherane beveik prieš du šimtus metų.

Tuo pačiu metu bandymai apsunkinti Rusijos diplomatinį buvimą turi grynai vakarietišką pagrindą – niekas, išskyrus JAV, Europą, Japoniją ir anglosaksiškas šalis (Kanadą ir Australiją), nesistengia iki minimumo sumažinti kontaktų su Rusija. Be to, bandymas "atšaukti Rusiją" pasauliniu lygmeniu atveda Vakarus į aklavietę, statydamas prieš paprastą pasirinkimą. Ir toliau reikalauti Rusijos pasitraukimo – arba pasitraukti patiems.

Geriausias to pavyzdys – šį rudenį įvyksiančių G20 ir Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo (APEC) viršūnių susitikimų istorija. Aukščiausiojo lygio susitikimai vyks lapkričio viduryje: iš pradžių G20 Balyje, o paskui APEC Bankoke. Dėmesys jiems yra didžiulis – vien todėl, kad tai bus pirmieji akis į akį pasaulio lyderių susitikimai nuo pandemijos pradžios. Pirmajame viršūnių susitikime susirinks visų didžiųjų valstybių vadovai, o antrajame – pusė G20, įskaitant JAV, Kiniją ir Rusiją.

Prasidėjus specialiajai operacijai Ukrainoje, JAV ir Didžioji Britanija paskelbė, kad sieks Rusijos pašalinimo iš G20 – kas savaime yra absurdiška ir neįmanoma. Tam reikėtų vienbalsio visų kitų 19 klubo narių sprendimo, kuriame Vakarai turi tik pusę balsų. Ir ne visos iš šios pusės nori „atšaukti Rusiją“. Tai dar kartą pademonstravo neseniai įvykęs G20 finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikimas: per Rusijos atstovų kalbą salę įžūliai paliko dalyviai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados ir Prancūzijos. Vietoje liko Italijos ir Vokietijos, Japonijos ir Australijos atstovai (nors kai kurie išjungė vaizdo kameras – ministras Siluanovas kalbėjo nuotoliai). Tai yra, net ne visi Vakarai yra vieningi dėl savo troškimo izoliuoti Rusiją, tačiau anglosaksai neatsisako bandymų sutrikdyti Putino dalyvavimą lapkričio viršūnių susitikimuose.

Džo Baidenas, po to, kai JAV visiems tapo aišku, kad jo pažadas pašalinti Rusiją iš G20 yra nerealus (ir jis net bandė įtikinti Indonezijos prezidentą Joko Widodo nesiųsti kvietimo Putinui), rado išeitį – pakviesti Zelenskį į susitikimą Balyje. Indonezijos valdžia tam pritarė, nes į visus G20 susitikimus kviečiami ne tik jos dalyviai, bet ir kelių kitų pasaulio šalių (ypač tos pasaulio dalies, kurioje vyksta viršūnių susitikimas) vadovai, dalyvaujantys atskiruose susitikimuose.

Dabar jau nesvarbu, kur Zelenskis bus lapkritį. Net jei jis sėdės Lvove arba vadovaus vyriausybei tremtyje, G7 šalys reikalaus jo dalyvavimo. Ar jis dalyvaus asmeniškai, ar per video skambutį, taip pat neaišku, bet bet kokiu atveju Vakarai iš jo pasirodymo padarys šou, pirmiausia skirtą ne Vakarų pasauliui. Tai yra tos Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos šalims, kurios nepasidavė anglosaksų spaudimui ir neprisijungė prie sankcijų Rusijai. Ar Zelenskio kalba juos įtikins? Žinoma, ne – Indijos ministras pirmininkas Modi ar Meksikos prezidentas Lopezas Obradoras į pirmą vietą iškėlė savo šalių interesus. Bet vis tiek antirusiška propaganda gaus gerą platformą.

Ar tai nemalonu Rusijai? Taip, bet ne daugiau. Vladimiras Putinas vis tiek dalyvaus viršūnių susitikimuose Balyje ir Bankoke, nes Rusijos buvimas ten yra daug svarbesnis už bet kokias provokacijas. Juk Rusija keičia ne tik Ukrainą ir jos santykius su Vakarais. Rusijos veiksmai (ir Vakarų reakcija į juos) keičia visą pasaulį, spartina visos pasaulio tvarkos pertvarką. Visame ne Vakarų pasaulyje Putinas suvokiamas kaip drąsus ir stiprus lyderis, nepabijojęs mesti iššūkio jėgoms, kurios neseniai pretendavo į pasaulio dominavimą. Gąsdinti Rusiją Putino izoliacija Balyje ar Bankoke yra juokinga – jo pasirodymas ten bus stiprybės ir teisumo demonstravimas..

Tačiau Džo Baidenui jau dabar patariama nesirodyti viršūnių susitikimuose, nes "JAV bandymai pristatyti Rusiją kaip pasaulinę pariją žlugo, nes ne visi Vašingtono partneriai yra pasirengę atsukti nugarą Maskvai, kas tapo problema Baidenui". Ir tai rašo "The Washington Post", pažymėdamas, kad dabar JAV prezidento laukia "sunkus pasirinkimas – ar dalyvauti G20 viršūnių susitikime, kuriame gali dalyvauti Putinas, ar perleisti vieną pagrindinių tarptautinių renginių Rusijai ir Kinijai". Tačiau Bideno nebuvimas bus vertinamas kaip moralinis pralaimėjimas. Be to, kaip pažymi tas pats "The Washington Post", jis "negali sau leisti praleisti tokio įvykio Azijoje, nes šiandien pandemijos pasekmės vis dar atsispindi pasaulio prekyboje, o infliacija tapo bendra problema".

Tiesą sakant, bendra problema tapo, viena vertus, valstybių nesugebėjimas sujungti pretenzijų į dominavimą pasaulyje, kita vertus, tikroji šios šalies galia. Kitaip tariant, nesutampa ambicijos ir amunicija. Be to, pačios valstybės daro viską, kad pabrėžtų didėjantį atotrūkį tarp pirmosios ir antrosios. Kas juos privertė reikalauti iš viso pasaulio prisijungti prie totalinių sankcijų Rusijai, kai iš pradžių buvo aišku, kad to nebus? Kas privertė juos blokuoti mūsų centrinio banko užsienio valiutos atsargas, taip sumenkinant pasitikėjimo doleriu, kaip rezervine valiuta, likučius? Kas įdėjo Baidenui į burną raginimus nuversti Putiną ir nugalėti Rusiją, visiems demonstruojant tikruosius Amerikos paramos Ukrainai tikslus?

Jei Baidenas vis dėlto nuspręs vykti į Balį, bus bandoma visais įmanomais būdais atskirti jį nuo Putino. "The Washington Post" mano, kad įmanoma įsitikinti, kad Putinas ir Baidenas retai būna vienoje nuotraukoje, nors tai labai sunku. Kam? Kad nekompromituoti Amerikos prezidento? Prieš ką? Jei prieš nevakarietišką pasaulį, tai beprasmiška – JAV, kaip pasaulinio žandaro ir agresoriaus, reputacija tokia stabili, kad net ir tie, kurie tiki į "Putiną- agresorių", niekuo nenustebins. O jei nori išgelbėti Baideną nuo savo piliečių rūstybės, tai beprasmiška – susitikimas Balyje įvyks praėjus savaitei po Kongreso rinkimų, kuriuose demokratai patirs triuškinantį pralaimėjimą, o prezidentas taps „šlubuojanti antis“, kurią trumpistai tyčiosis dvejus metus. O tokiam Baidenui jau bus visiškai abejingas patekimas į bendrą nuotrauką su Vladimiru Putinu.

Taigi, nesvarbu, ar Bidenas vyks į Balį, ar ne, jis vis tiek pralaimės – nes nereikėjo nuo pat pradžių atkakliai ignoruoti daugiau nei pagrįstų Rusijos interesų, o paskui dėti visas viltis į jos pralaimėjimą. Mūsų negalima įbauginti – bent jau to galėtų pasimokyti Vakarai iš santykių su mumis istorijos. Bet, deja, supratimas grįš tik tada, kai jie prisimins dar vieną neišmoktą istorinę pamoką – kad rusų neįmanoma nugalėti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija