VILNIUS, gruodžio 18 — Sputnik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) trečiadienį išplatino naujus dokumentus apie nevienareikšmiškai visuomenėje vertinamo Jono Noreikos – Generolo Vėtros veiklą.
Savo tinklalapyje LGGRTC paskelbė pažymą apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros veiklą ancinaciniame pogrindyje. Dokumente tvirtinama, kad Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai.
Pažymoje pabrėžiama, kad būtent šie parodymai įrodo, kad "Jonas Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose".
Liudijimus kunigas pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį.
Išplatintame dokumente skelbiamos ištraukos iš kunigo parodymų. Pavyzdžiui, pateikiama, kaip Borevičius pasakojo apie susitikimą su Noreika. Neva jis atėjo pas kunigą ir paprašė dalyvauti pogrindžio darbe bei "sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams".
Pažymoje teigiama, kad šis Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme suteikia LGGRTC pagrindo daryti kelias išvadas.
Tarp jų pirma išvada įvardijama kaip "Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo".
"Kunigo Borevičiaus liudijimą dėl Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo kitų Šiaulių žydų gelbėtojų liudijimai", — rašoma dokumente.
Išvardijus kitų gelbėtojų liudijimus, kuriuose Noreika tiesiogiai neminimas, centras skelbia: "Akivaizdu, kad tokia plačiai išvystyta žydų gelbėjimo veikla, kokia buvo Šiauliuose, be aukštų apskrities ir savivaldybės pareigūnų pagalbos buvo neįmanoma".
Antroji išvada, kurią padarė LGGRTC, išnagrinjęs Borevičiaus liudijimą, yra tokia "Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios".
"Kunigas Borevičius liudija, kad Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui "beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai". Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje", — grindžia savo išvadą LGGRTC, papildydamas ją Laikinosios vyriausybės narių liudijimais.
Be to pažymoje tvirtinama, kad vadovaudamas antinaciniam pogrindžiui Šiaulių apskrityje 1942 metais Noreika įkūrė karinio padalinio "Kęstučio" Šiaulių apygardos štabą.
"Pažymėtina, kad į "Kęstučio" padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu, tad akivaizdu, jog pogrindžio bendražygiai Jono Noreikos darbo Šiaulių apskrities viršininku nelaikė kolaboravimu", — rašo centras.
Taip pat pateikiami duomenys, jog 1943 metais naciai Noreiką suėmė ir įkalino Štuthofo koncentracijos lageryje.
"Už masinį žydų sunaikinimą Lietuvoje atsakingas vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris Noreiką apkaltino tuo, kad "vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją", — pateikiamas išrašas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kortelės.
O pabaigoje pateikiama dar viena išvada, jog "iki Žagarės geto likvidavimo Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų".
Pasak LGGRTC paradoksą, kodėl Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose.
"Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 metų birželio sukilėlius", — daro bendrą išvadą LGGRTC.
Jonas Noreika
Lietuvoje Noreika laikomas "tautos didvyriu", tuo metu "kovotojas už nepriklausomybę" yra nacių bendrininkas ir žydų bendruomenės naikinimo Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalyvis.
Lietuvos valdžia suteikė jam "nacionalinio didvyrio" ir "kovotojo už nepriklausomybę" titulus.
1941 metais Noreika tapo Šiaulių apskrities vadovu, buvo nacionalistinės organizacijos "Lietuvių aktyvistų frontas" narys. Noreikos įsakymu regione gyvenę žydai buvo perkelti į getą, kur vėliau žuvo tūkstančiai žmonių.
Net Noreikos anūkė, amerikiečių žurnalistė Silvija Foti, sužinojusi savo senelio biografijos detales, paragino Lietuvos valdžią nešlovinti jo kaip "nacionalinio didvyrio".
Balandžio pradžioje advokatas ir žmogaus teisių gynėjas Stanislovas Tomas sudaužė Noreikos memorialinę lentą, kuri buvo pakabinta ant Vilniaus mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. Interviu "Sputnik Lietuva" Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš "nacizmo nusikaltimų ir karo nusikaltėlių pagerbimo paneigimą".
Vėliau savivaldybė sutiko atkurti ir grąžinti lentą į vietą. Tačiau po kelių mėnesių sostinės meras Remigijus Šimašius visgi nusprendė ją nukabinti.
Rudenį meras sprendimu iš Mokslų akademijos bibliotekos pastato buvo nuiimta atminimo lentą Noreikai, tada Lietuvoje kilo skandalas. Daugelis kritikavo merą dėl jo poelgio. Baigėsi tuo, kad aktyvistai padarė naują lentą ir grąžino ją į pradinę vietą. Šimašius paaiškino lentelės nukabinimą tuo, kad "partizanas" prisidėjo prie žydų geto įsteigimo.
Rugsėjo vidury radikalių pažiūrų aktyvistai savavališkai įrengė naują atminimo lentelę Noreikai. Aktyvistų poelgis supykdė Lietuvos žydų bendruomenę. Jos pirmininkė Faina Kukliansky pažymėjo, kad kai kuriems piliečiams valstybėje leidžiama nesilaikyti įstatymų ir neatsakyti už savo veiksmus.
Vėliau prokuratūra paskelbė, kad Šimašiaus sprendimas yra politinis. Buvo skelbiama, kad išnagrinėjusi skundus, nustatyta, jog meras vienasmeniškai priėmė politinį sprendimą dėl atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nuėmimo.
Baltijos šalių vadovybė atvirai vykdo nacių bendrininkų šlovinimo politiką. Piliečiai, atvirai neigiantys oficialią Vilniaus poziciją šiuo klausimu, yra persekiojami.
Lietuvoje gerbiami nacių bendrininkai Jonas Noreika ir "miško brolių" vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurių žiaurūs veiksmai valstybėje vertinami kaip kova prieš sovietinę okupaciją.
Lietuvoje "miško broliai" yra nacionalistiniai ginkluoti judėjimai, veikę šalyje 1940–1950 metais. Jie prisidėjo prie civilių gyventojų ir sovietų partijos darbuotojų žudymo.