Idėja, kad postkoronavirusinę pasaulio tvarką daugiausia formuos Kinija, JAV ir Rusija, dabar kyla įvairiems stebėtojams (pavyzdžiui, "South China Morning Post") ne šiaip sau — kalbos apie tai, kad viskas linksta į neišvengiamą tokio "didžiojo trejeto" susidarymą, pasklido dar prieš pandemijos pradžią.
Be JAV, žinoma, reikėtų ir galima pridėti ES, tačiau ne kaip įprastą jaunesnį partnerį Vakaruose, o kaip potencialiai visiškai nepriklausomą jėgą. Šios jėgos problema yra ta, kad ji patiria identiteto krizę: jau suvokia, kad jos ateitis nėra pavaldi sąjungai su Amerika, tačiau dar neturi valios ir galimybių žaisti savarankiškai. Europai trūksta savo vietos pasaulyje ir vaidmens ateityje vizijos — tai nuolat sako Emanuelis Makronas, tačiau koronaviruso sukelta krizė ne spartins subjektyvumo grįžimą, bet, priešingai, kuriam laikui susilpnins vienybės jausmą.
Todėl per trumpą laiką, per ateinančius dvejus–trejus metus, būtent trys dideli žaidėjai turės lemiamą įtaką pasaulio tvarkos pokyčiams.
Rusijos ekonominis silpnumas, palyginti su Kinija ir JAV, neatima iš jos "Didžiojo trejeto" dalyvės statuso, nes jį kompensuoja aktyvus geopolitinis žaidimas visuose frontuose, istorinė patirtis ir reputacija. 2014 metų pavasarį Rusija atvėrė naują pasaulio istorijos skyrių, sureagavusi į Ukrainos provokacijas Krymu ir tuo pačiu išprovokavusi JAV bandyti blokuoti ir izoliuoti šalį nuo viso pasaulio, surengti jai visuotinį boikotą.
Bandymas buvo nesėkmingas — jis visiems parodė, kad visas Amerikos pasaulis susitraukė ties Atlanto vandenynu, tai yra, NATO. Rusija ne tik atsigręžė į rytus ir pietus — visam pasauliui ji tapo kampanijos prieš Atlanto pasaulinę tvarką vėliavneše. Tokio autoriteto nenusipirksi už jokius pinigus — kartu su sumaniu Kremliaus geopolitiniu žaidimu šis autoritetas kompensuoja nepakankamą Rusijos ekonominį svorį, palyginti su Kinija ir JAV.
Tačiau kaip "Didysis trejetas" paveiks naująją pasaulio tvarką? JAV yra mažėjanti supervalstybė, Kinija stiprėja, bet kokia yra Rusijos vieta? Rusija nėra vien tik svarstyklių svarmuo, kuris lenkia jas į vieną ar kitą pusę, Rusija yra labiau nustatanti taisykles, turinti pakankamus įgaliojimus naujoms taisyklėms sudaryti.
Kartu su Kinija Rusija pasisako už švelnų perėjimą iš post-Amerikos pasaulio į daugiapolį — su keliais galios centrais, kurių pusiausvyra ir konkurencija sukurs naujos globalios pasaulio tvarkos kontūrus. Ne amžinos, bet daug stabilesnės už griūvančią dabartinę. Šia prasme Rusija ir Kinija yra tikros sąjungininkės.
Visą pastarąjį pusšimtį metų JAV santykius trikampyje Rusija, JAV ir KLR vertina pagal Kisindžerio nurodymus: noras užtikrinti, kad Vašingtono santykiai su Maskva ir Pekinu atskirai būtų geresni nei tarp Rusijos ir Kinijos. Ši formulė jau seniai neveikia, o nuo Si Dzinpingo valdymo pradžios, tai yra, nuo 2012 metų, tapo visiškai nebeįmanoma.
Tačiau Valstijos ir toliau tikėjo šios formulės puikia ateitimi — net po to, kai 2014 metais nepakluso Kisindžerio patarimui dėl bandymo izoliuoti Rusiją pavojaus, kuris ją pastūmės Kinijos link. Tiesą sakant, Rusija ir Kinija suartėjo dar prieš Krymą ir būtų tęsusios šį strateginį kursą be jo, Vakarų ir Rusijos konfliktas tik pabrėžė ir paspartino šiuos procesus. Tačiau Vašingtonas ir toliau puoselėjo iliuzijas: nėra dėl ko jaudintis, tarp Rusijos ir Kinijos yra tokių gilių ir nepataisomų prieštaravimų, kad jų aljansas negali būti stabilus, jis vis tiek baigsis konfliktu ar atvėsimu, taigi, niekas negrasina JAV pasaulinei lyderystei šioje pusėje.
Tokios būsenos Valstijos priartėjo prie 2016 metų, netikėtai atėjus į valdžią Donaldui Trampui. Jis pradėjo prekybos karą su Kinija ir panoro suartėti su Rusija — atrodo, jis elgėsi tiksliai pagal Kisindžerio schemą.
Tačiau iš tikrųjų Trampas neatstovavo toms JAV, kurios anksčiau žaidė "Didžiajame trejetuke" — tai buvo nauja, antiglobalistinė Amerika, kurios interesas buvo tapti stipresne kaip nacionaline valstybe, o ne bet kuria kaina (įskaitant savo šalies degradavimą) išlaikyti Atlanto elito visuotinę hegemoniją. Taigi, trikampio rėmuose susirinko trys egzistuojančios pasaulio tvarkos priešai — unikali situacija.
Žinoma, susitarti tarpusavyje Trampui, Putinui ir Si labai sunku — niekas nepanaikina geopolitinių, prekybos, finansinių ir kitų galių prieštaravimų. Bet tai yra prieštaravimai būtent tarp nacionalinių valstybių (imperijų, valstybių-civilizacijų), tai yra tarp tų, kurios egzistuoja toje pačioje koordinačių sistemoje, o ne tarp globalistinio susivienijimo projekto ir pasaulio hegemonijos (paremtos JAV) ir šalių, ginančių savo teisę į nuosavos civilizacijos modelį ir pripažįstančių tą pačią kitų teisę.
Trejetas Trampas — Putinas — Si nepradėjo formuotis prieš koronavirusą dėl akivaizdžių priežasčių ir visai ne dėl prekybos karo su Kinija. Jis atitiko Trampo izoliacionizmo nuostatas, o aktyvusis jo etapas beveik baigėsi dalinio susitarimo pasiekimu prieš pat pasaulinės pandemijos pradžią.
Žinoma, daugialypio spaudimo Kinijai politika, į kurią periodiškai krypo Trampas ir į kurią jį pastūmėdavo jo aplinkos globalistinė dalis, kliudė netgi didelio strateginio pokalbio tarp Kinijos ir JAV galimybę, tačiau, be to, Trampui tiesiog užblokavo pačią galimybę užmegzti ryšius su Putinu. Nepaisant to, jei būtų dar kartą išrinktas šį rudenį, Trampas gautų daugiau laisvės, įskaitant veiksmus, susijusius su Didžiuoju trejetu.
Pirmuoju žingsniu link jo sukūrimo galima laikyti Vladimiro Putino iniciatyvą surengti branduolinių valstybių, nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių, viršūnių susitikimą, kurią jis išsakė šių metų sausį Jeruzalėje. "Didysis penketas" iš esmės būtų "Didysis trejetas", kurį papildytų Europa, atstovaujama Prancūzijos prezidento Makrono, nes anglosaksų vienybė (ypač geopolitinė) JAV ir Britanijoje "Brexit" fone dar labiau išryškėjo. Visi pritarė Putino idėjoms, ir preliminariai aukščiausiojo lygio susitikimas buvo numatytas rugsėjį Niujorke, kur šiuo metu vyks JT Generalinės Asamblėjos sesija.
Koronavirusas uždarė visą pasaulį. Tačiau iki rudens pandemija nurims ir Putinas su Si Dzinpingu, kaip ir Makronas su Džonsonu, galės atvykti į Niujorką. Nebent JAV puls į antikinišką isteriją, kurią jau bando skatinti tiek paprastai mąstantys, tiek sąmoningai proatlantiniai politikai.
Pavyzdžiui, senatorius Lindsay'is Graham'as, kuris pareiškė, kad Kinija yra atsakinga už amerikiečių mirtį nuo koronavirusinės infekcijos ir nedarbą, todėl JAV turi griežtai nubausti Kiniją ir "priversti ją pakeisti savo elgesį":
"Ir aš noriu pradėti nurašyti dalį mūsų skolos Kinijai, nes būtent jie turi sumokėti mums, o ne mes jiems!"
Aišku, kad jei kažką panašaus būtų pasakęs Trampas, apie jokį rugsėjį vyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą nebūtų nė kalbos — Si Dzinpingas paprasčiausiai būtų atsisakęs susitikti su juo. Tačiau Trampas nekalbės tokiu tonu, nes Amerikai reikia aukščiausiojo lygio susitikimo net labiau nei Kinijai, o koronaviruso sukelta pasaulinė krizė sustiprina Trampo pozicijas jo konfrontacijoje su globalistais, bandančiais išlaikyti savo "Amerikos hegemonijos" politiką (JAV sąskaita). To reikia ir Rusijai — kuo anksčiau bus pradėta tartis dėl postkoronavirusinio pasaulio tvarkos, tuo geriau bus visiems.
Kol kas "didysis trejetas" asocijuojasi tik su Stalinu, Ruzveltu ir Čerčiliu. Tačiau labai greitai jis gali gauti naują leidimą — tiesa, tik tuo atveju, jei Trampas lapkričio mėnesį bus dar kartą išrinktas JAV prezidentu. Tada 2021 metais pamatysime pirmąjį naujo pasaulio gimimo aktą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.