Ir tai nekeista, žinant gėbelsiškų manipuliatorių sąmone technologijų veikimą. Kaip žinant ir tai, kam šie manipuliatoriai dirba (o būtent: JAV, NATO ir ES).
Ir visgi įdomu, kaip Ukrainos situaciją priima "meinstrymui" alternatyvūs Lietuvos veikėjai. Opozicija. Nebūtinai parlamentinė, bet, kaip sakoma, "nesisteminė". Juk dauguma "nesisteminių" veikėjų skelbiasi kovotojais už krašto nepriklausomybę. Jie kritikuoja liberalizmą, globalizmą, Vakarų "vaivorykštines vertybes" ir t. t.
Na, o atsižvelgiant į Lietuvos neokolonijinį priklausomumą Vakarams bei ne tik į pronacistinį, bet Vakarų atžvilgiu marionetinį Kijevo režimo pobūdį, iš tokių pozicijų galima tikėtis kitokio nei oficialusis požiūrio. Bet kaipgi yra iš tikrųjų?
Gražulis ir Ko
Štai, Seime turime Petrą Gražulį ir jo padėjėją Naglį Puteikį. Abu jie atstovauja "Tautos ir teisingumo sąjungai". Ir abu palaiko valdžios poziciją dėl Ukrainos. Antai, Gražulis į savąjį bendrabutį priėmė pabėgėlių šeimyną. Partija, tuo tarpu, siunčia į Ukrainą materialinę paramą. O parlamente Gražulis net buvo pasiūlęs kriminalizuoti kitokį požiūrį į Ukrainos įvykius ("Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą neigimą"). Ir tuo pranoko netgi konservatorius.
Kaip žinia, Gražulis – ilgametis prezidento Rolando Pakso (pasisakiusio už Lietuvos neutralitetą bei gerą kaimynystę su Rusija ir Baltarusija) bendražygis. Be to, ne kartą kaltintas prorusiškumu. Ir dargi Rusijoje turįs verslo reikalų. Ir šiuo požiūriu – ne itin nuoseklus.
Antai, iki 2020 m. kartais kritikuodavęs antibaltarusišką Vilniaus laikyseną, P. Gražulis nuėjo kartu su rusofobais, tų pačių metų rugpjūčio mėn. Seime balsuojant dėl palaikymo tuomet vykusiam (bet nepavykusiam) valstybės perversmui.
Na, o Puteikis – buvęs konservatorius. Tad jį suprasti paprasčiau. Bet jis eina toliau: visus, palaikančius Rusiją ir rusus, jis vadina "vatnikais". Ir atviru tekstu kviečia juos "neutralizuoti". Šia tema jis šnekėjosi su partiečiu (dabar jau buvusiu Gražulio padėjėju) Kristupu Krivicku, Giedrei Gorienei priklausančio "Komentaras TV" eteryje.
Už "Rusijos dezintegraciją"
Beje, į "Komentaras TV" portalą išėjo ir daug metų tylėjęs Mindaugas Murza-Gervaldas. Šis veikėjas – atviras neonacis. Laidoje jį kalbina tautininkas, tos pačios "Tautos ir teisingumo sąjungos" narys Marius Kundrotas.
Kaip vienas pagrindinių motyvų pastarųjų pokalbyje išryškėja priešiškumas Rusijos Federacijai, kaip daugiatautei valstybei. Konkrečiai — reiškiama idėja apie Rusijos padalijimą į daug mažesnes etnines valstybėles.
Šioji tezė skamba ir neseniai "Respublikoje" pasirodžiusiame interviu su Džino Šarpo pasekėju Lietuvoje Audriumi Butkevičiumi.
"Greta Ukrainos gelbėjimo projekto šiandien labai svarbu matyti Rusijos dezintegracijos projektą kaip esmę viso to, kas dabar vyksta. Šiandien visas civilizuotas pasaulis turi sau iškelti vieną esminį tikslą – tai yra visišką Rusijos dezintegraciją. <...> reikia visomis išgalėmis stengtis suskaldyti Rusiją į gabalus, nes priešingu atveju visa normali civilizacija turės gyventi nuolatinėse ir nesibaigiančiose kančiose".
Kad ir keista, interviu šiam taipogi "nesisteminiam" laikraščiui iš Butkevičiaus ėmė dar vienas neonacis – Ričardas Čekutis.
Nacionalistai – Landsbergių politinis rezervas
Na, o apie kitą "nesisteminę" partiją — Vytauto Radžvilo "Nacionalinį susivienijimą" — šiuo požiūriu neverta ir kalbėti. Mat, pastaroji nuo pat pradžių nuosekliai deklaruoja proamerikietišką ir rusofobinę poziciją. Tačiau yra ir kitaminčių.
Antai, daugelis atskilusiųjų nuo 2021 m. iškilusio ir faktiškai iširusio "Šeimų sąjūdžio" į Lietuvoje užvestąjį "Ukrainos vajų" žvelgia mažų mažiausiai skeptiškai.
Arba, pavyzdžiui, minėtosios G. Gorienės kanale pasisakantis politologas Vytautas Mikalauskas argumentuotai ir atvirai paneigia mitus apie, atseit, "nekaltai užpultąją" Ukrainą.
Alternatyvūs balsai, kaip Lauryno Ragelskio "Ldiena" (rusiškas variantas – "Литовец рубит правду") ir Vaido Lekstučio "Būkime vieningi" taip pat išsiskiria iš bendro konteksto. O tas kontekstas visgi rusofobinis. Ir tai lemia "nesistemininkų" nacionalizmas, darąs juos dvigubais naudingais idiotais.
Pirma – naudingais idiotais JAV ir Vakarams, kuriems Lietuva sudaro tik vieną iš daugelio teritorijų neokolonijinei ekspansijai (kaip į analogą pažvelkime į Ukrainos "banderininkus" – ir klausimų šiuo požiūriu neliks).
Ir antra – naudingais idiotais Landsbergiams. Nes, nežiūrint dalinių nesutarimų (ar dėl socialinės politikos, ar temų kaip LGBT ir pan.), esminiais klausimais jie sutaria. Ir objektyviai sudaro tam tikrą Landsbergių politinį rezervą, skirtą tuo atveju, jei pastarųjų partija pernelyg susikompromituotų.
Ukraina kaip lakmuso popierėlis
Tokiame kontekste Ukrainos klausimas pasireiškia kaip lakmuso popierėlis. Pagal jį nesunku nustatyti, kas yra kas Lietuvos "nesisteminėje" opozicijoje.
Šiuo požiūriu ryškiausiai išsiskiria socialistas Algirdas Paleckis ir jo vadovaujamas kairysis-patriotinis judėjimas "Teisingumo aušra". Mat, tik pastarasis konstatavo realybę, kad Ukrainoje vykstąs konfliktas – tai karas ne tik tarp Rusijos ir fašistuojančių "banderininkų", bet ir pastarosios karas su JAV dėl Rusijos Federacijos, kaip valstybės, išlikimo. Ir kad "Rusijos dezintegracijos" scenarijus reikštų pragaištį ne tik Rusijai ir rusams, bet ir visai žmonijai.
Iš tokios konstatacijos – ir atitinkama antifašistinė pozicija. Tad iš esmės – alternatyva tiek Landsbergių, tiek "nesisteminių" jų surogatų linijai.
Atsižvelgiant į rusofobinės psichozės masiškumą, esamu momentu visgi vargu ar ji laimės. Bet ilgalaikėje perspektyvoje – visko gali būti: pasaulis permainingas. Na, tuo tarpu pats tokios alternatyvos faktas šiandieną reiškia daug.
Ir vien tai jau yra sveikintina.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija