ES rengia šeštą sankcijų Maskvos atžvilgiu paketą, kuris turėtų apimti rusiškos naftos embargą. Tačiau procesas užstrigo - atvirai tam prieštarauja Vengrija (jau nekalbant apie Čekiją ar Slovakiją). ES bando ją įkalbėti, bet kol kas nepavyksta (taip pat todėl, kad atviru lieka klausimas dėl užšaldytos milijardinės pagalbos Budapeštui kovai su pandemijos pasekmėmis).
Ir tai ne vienintelis atvejis, kuris rodo, kad Europoje vis mažiau vienybės. Dar vienas pavyzdys - Graikija, kuri, kaip teigiama, prieštarauja draudimui gabenti rusišką naftą tankeriais į trečiąsias šalis. Taip pat negalima nepaminėti situacijos, susijusios su rusiškų dujų pirkimu už rublius. Kiek buvo skambių ES ir įvairių Europos valstybių vadovų pareiškimų, kad to nebus, nes tai sankcijų režimo pažeidimas. Ir ką mes matome praktikoje - žiniasklaida praneša, kad didelis kiekis ES energetinių kompanijų jau atidarė rublines sąskaitas "Gazprombanke".
Toliau. Neseniai Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pasiūlė sukurti "politinę Europos bendriją": platformą, kuri galėtų įtraukti ir valstybes, kurios nepriklauso ES - pavyzdžiui, Ukrainą. Šiame kontekste galima pažymėti du momentus.
Pirma, Europos Sąjungai pradžiai būtų gerai savo viduje kaip nors susitvarkyti, o po to jau kurti naujas bendrijas. Dabar tai panašu į bandymą pristatyti naują kambarį prie namo, kuriame kiti kambariai reikalauja remonto (panašiai, kaip su ketinimais įjungti į NATO Suomiją ir Švediją, kam ėmė prieštarauti Turkija).
Antra, Makrono iniciatyva labai panaši į norą sukurti tokioms valstybėms kaip Ukraina realiai nieko nereiškiančią alternatyvą jų narystei ES. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda taip ir pasakė: "Siūlymai kurti paralelines politines bendruomenes, na, kaip idėjų generavimo pavyzdį aš galiu sveikinti, bet man susiklosto įspūdis, kad tuo mėginama pridengti akivaizdų politinės valios trūkumą priimti ryžtingus sprendimus dėl kandidatės statuso suteikimo".
Kita vertus, ar Ukrainos narystės ES šalininkai supranta tokio sprendimo pasekmes visai Europai - politines, ekonomines, saugumo, civilizacines (jau nekalbant apie tai, kad šiandien, kai vyksta karas su neaiškiu rezultatu, kalbėjimas apie tokius dalykus apskritai yra sunkiai suprantamas)?
Trumpai sakant, dabar Europa pati užsispyrusiai kuria sau papildomas fundamentalias ekonomines, politines ir saugumo problemas (nors infliacija ir taip jau rekordinė) vardan Ukrainos, kurios ambasadorius Vokietijoje leidžia sau išvadinti kanclerį "dešra" be jokių pasekmių. Tiesa, į savo užsienio reikalų ministrę vokiečiai jau mėto kiaušinius, bet ji tęsia pasirinktą kursą, kas parodo didelį dabartinių Europos vadovų politikos atotrūkį nuo paprastų žmonių lūkesčių.
Šiame kontekste vienas leidinys net pavadino Prancūzijos prezidentą, Vokietijos kanclerį, Europos Komisijos vadovę ir ES vadovų tarybos pirmininką keturiais apokalipsės raiteliais. Ir iš tiesų - dabartinė Europos elgsena vis labiau primena anekdotą apie peles, kurios badėsi, verkė, bet toliau valgė kaktusą.
Klausimas - ar tos pelės turi bent kažkokį supratimą, kuo gali baigtis jų veiksmai, ir kiek tas supratimas, jeigu jis egzistuoja, yra adekvatus?
Galima spėti, kad Europos lyderiai mano, jog Rusija Ukrainoje užstrigo ir yra arti kracho. Todėl dabar Ukrainai reikia duoti dar daugiau ginklų ir įvesti Rusijos atžvilgiu maksimalias ekonomines sankcijas - tai yra, atsisakyti jos naftos, o gal net ir dujų. Taip, ilgalaikėje perspektyvoje tai gali sužlugdyti Europą, nes ji tam nepasiruošusi, bet trumpalaikėje perspektyvoje ji kaip nors išgyvens, o ilgiau nereikės, nes Rusija pasiduos.
Logika suprantama, bet yra problema - kas bus, jeigu Europa galiausiai atsisakys rusiškų dujų, o Rusija vis tiek nepasiduos? Tai baisu, bet, atrodo, kad atsakymo į šį klausimą (plano B) europiniai lyderiai neturi. Kitaip tariant, gali atsitikti taip, kad tam tikru momentu ES vadovai įstums visą Europą į katastrofišką padėtį, nežinodami išeities iš jos. Ir kas tada?
Pirmiausiai, reikia pažymėti, kad sunerimti verta, bet panikuoti anksti - dar yra tų Europoje, kas nenori nusižudyti. Tačiau jeigu daryti prielaidą, kad anksčiau ar vėliau "apokalipsės raiteliai" pasieks savo tikslą (o jie nusiteikę ryžtingai), ES gali pradėti byrėti - iš pradžių faktiškai, o vėliau ir formaliai, nes visi bandys išgyventi, kaip gali, ir jiems jau bus neįdomi Briuselio nuomonė ir grasinimai.
O gal tai ir yra galutinis kažkieno tikslas Europoje ar už Atlanto?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.