Pagrindinis dėmesys buvo skirtas valdantiesiems: prezidentė išsakė kritiką už neapibrėžtą reformų procesą. Be to, reikšminga žinia nuskambėjo ir užsienio politikoje.
Su buvusia valdančiąja koalicija prezidentūros santykiai nebuvo geri. Ligi šiol atrodė, kad su "valstiečiais" Grybauskaitė sutaria ir juos remia. Tačiau valstybės vadovės kalba Seime parodė, kad politinės draugystės laikotarpis baigėsi, ir dabar ji pasiruošusi negailestingai kritikuoti naująją parlamento daugumą už neefektyvų valdymą.
Kadangi, kaip paaiškėjo, problemų Lietuvos vidaus politikoje pakanka, mažiau dėmesio sulaukė užsienio politikos blokas. Kita vertus, pagaliau išaiškėjo šalies požiūris į Europos ateitį.
Apie valdymo sumaištį, laisvą žiniasklaidą ir emigraciją
Kaip konstatavo Grybauskaitė, "Pernai per šalį nuvilnijo teisingumo, perspektyvų, ekonominės gerovės, drąsių ir lauktų permainų viltis. Ją tauta siejo su atsinaujinusiu Seimu, su profesionalų Vyriausybe. Tačiau užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą. Todėl neparuoštų reformų manija, kuri matoma dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir tik veiklos imitaciją".
Tardama šiuos žodžius prezidentė aiškiai leido suprasti "valstiečiams", kad, sprendžiant iš to, kas ir kaip daroma, susidaro įspūdis, jog jie kaip partija nepasirengę valdyti valstybę. Pavyzdžių užtenka: švietimo reforma, kuri, anot valstybės vadovės, "primena nekilnojamojo turto dalybas"; žygis prieš girtuoklystę, kurio esmė — "neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti", o tai yra primityvus kelias į šešėlį ir pogrindį, ir taip toliau.
Kaip pastebi politologai, turbūt, dar negalima teigti, kad po tokio Grybauskaitės išpuolio prasidės aktyvi jos ir "valstiečių" priešprieša. Bet valstybės vadovė parodė, kad ji tylėti neketina ir, vertindama valdančiųjų veiksmus, žodžių į vatą nevynios.
Tuo pat metu kiek nustebino Grybauskaitės mintys apie laisvą žiniasklaidą ir sąmoningus piliečius: "Laisva, saugi žiniasklaida ir sąmoningi piliečiai — tai priešakinė linija jau vykstančiame informaciniame kare". Tačiau žodžio laisvė negali būti dalinė. Šiandien Lietuvoje rusų žiniasklaidai (pirmiausia, televizijai) taikoma ta pati strategija, kaip kovoje su alkoholizmu — "neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti". Šitai menkina Lietuvos žmones, kurie, kaip galima suprasti, yra nepakankamai sąmoningi, kad savarankiškai atskirtų tiesos grūdus nuo propagandos pelų.
Pagaliau, pasak Grybauskaitės, "gyvename finansiškai ir ekonomiškai stabilioje šalyje, esame konkurencingi". Šiame kontekste norisi paklausti: "Jeigu viskas taip gerai, kodėl viskas taip blogai?" Klausimų kyla ir dėl ankščiau minėtų "valstiečių" reformų, ir dėl emigracijos, kurios mastas ne "tampa", kaip pasakė prezidentė, o jau seniai tapo viena skausmingiausių šalies raidos problemų.
Už vieningą Europą
Keista, bet metiniame pranešime Grybauskaitė vengė aštresnių formuluočių Rusijos atžvilgiu, kuriomis įprastai pasižymi. Matyt, tiek jų išsakė anksčiau, kad dabar tiesiog nebuvo reikalo. Tad apsiribojo keliais akcentais: Kaliningrado srities militarizacija, agresyvios puolamojo pobūdžio pratybos "Zapad", geopolitiniu ginklu pavirtusi Astravo atominė jėgainė.
Tuo pat metu prezidentė teigė: "Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, Lietuva dar niekada neturėjo tiek daug draugų". Tačiau po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimų apie tai, kad Europai atėjo metas labiau pasikliauti savo jėgomis, kyla klausimas, kas yra pagrindinis draugas — Amerika ar Europos Sąjunga, kuri jau nusprendė įkurti europinį gynybinį fondą?
Jeigu ES, tai europinės valstybės — tarp jų ir Lietuva — susiduria su federalinės (supraskite, vokiškos) Europos perspektyva ir turės apsispręsti, ar ji joms tinka. Vilniui, atrodo, tinka.
Tuomet Grybauskaitė apibendrino: "Geopolitinė realybė verčia ne tik mus, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą. Šie iššūkiai atveria galimybių ir stipresnei Europos šalių integracijai. Būtent ji gali tapti atsvara nestabilumui ir įtampai, tvyrančiai pasaulyje. Narystė Europos Sąjungoje yra garantija, užsitikrinant ilgalaikę taiką, stabilumą ir gerovę. Vis dar 28 Europos šalys kartu turime kur kas daugiau svorio negu pavieniui".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
