Lietuvos laukia migloti laikai?
Šis teiginys atrodo gana natūraliai, nes 2019 metų pavasarį lietuviams teks susumuoti "Grybauskaitės eros" rezultatus, kuri tuo metu bus prie valdžios vairo jau dešimt metų.
"Neduok Jums Dieve gyventi pokyčių epochoje!" — perspėjo Kinijos išminčius Konfucijus, ir su tuo galima sutikti, juk pereinamasis laikotarpis visada yra gana sudėtingas išbandymas kiekvienai valstybei.
Nepaisant visų savo politinės karjeros trūkumų, Dalia Grybauskaitė buvo ir yra gana stipri lyderė, išlaikanti aukštą rinkėjų visumos populiarumą dviejų prezidentavimo terminų metu.
Ideologiškai Grybauskaitę tikrai galima priskirti konservatorių stovyklai, tačiau oficialiai politinis Lietuvos prezidento vaidmuo buvo "būti virš mūšio". Aiškus Grybauskaitės autoritetas ir arbitražas apskritai nekėlė abejonių kitiems politikos veikėjams ir buvo vienas iš Lietuvos valdymo sistemos konstravimo pagrindų.
Ši valdžios konfigūracija Lietuvoje labiausiai aiškiai pasirodė per paskutinius prezidento rinkimus, kai socialdemokratai faktiškai atsisakė kovoti už valstybės vadovo postą, iškėlę kandidatu Zigmantą Balčytį — antrojo ešelono partijos politiką. Nepaisant to, kad Balčytis pateko į antrąjį turą, Grybauskaitė aplenkė savo varžovą daugiau nei 17%. Apskritai 2014 metų kampanijos rezultatas buvo aiškus iš anksto ir be problemų buvo prognozuojamas tiek Lietuvos ekspertų bendruomenės, tiek užsienio politologų.
Akivaizdu, kad po to, kai Grybauskaitė pasitrauks iš prezidento posto panašios besąlygiškos Lietuvos lyderio figūros nebebus. Šalies laukia politinė kova su nenuspėjamu rezultatu, tačiau dar vienas būsimo prezidento rinkimų kampanijos bruožas yra stiprių, charizmatiškų politikų trūkumas, bent jau esamų partijų aplinkoje. Šis išdėstymas atveria kelią į valdžią "juoduosiosm gulbėms" tokioms, kaip buvęs prezidentas Rolandas Paksas, prieš kurį buvo panaudota impičmento procedūra, kurios gali sukelti rimtų nepatogumų tradiciniam gyvenimo būdui ir Lietuvos elitos valdymo stiliui. Šiandien Lietuvoje tokių politikų nėra, kaip, iš esmės, nėra jokių lyderių, kurie turi didelį populiarumą, tačiau dirva tokiems veikėjams vystytis yra.
Lietuva išlieka viena iš skurdžiausių Europos Sąjungos šalių, turinčių akivaizdžią socialinę nelygybę, kas sukelia nusiteikimą prieš elitą tarp gyventojų, kurie iš esmės ir laikėsi daugiausiai aukšto dabartinės prezidentės pasitikėjimo reitingo. Tiesa, valdančiųjų atmintyje gyvi prisiminimai apie masinius neramumus 2009-ųjų sausį, kai siautėjo eilinė ekonominė krizė ir tauta faktiškai šturmavo Seimo ir Vyriausybės pastatus. Tada policija sugebėjo nuslopinti protestus, panaudojusi ašarines dujas ir gumines kulkas, buvo masinių sulaikymų ir dešimtys nukentėjusiųjų.
Vėliau, ant ekonominio ir politinio stabilizavimo pažadų bangos į valdžią ir atėjo buvusi Europos Komisijos biudžeto ir finansinio planavimo komisarė Grybauskaitė, su kurios vardu netekę vilties žmonės siejo savo viltis pritraukti dotacijas į Lietuvą iš Briuselio. Beje, su Europos finansavimo mažinimo problema Lietuvos politikams, kurie ateis į valdžią po Grybauskaitės, taip pat, ko gero, teks susidurti, todėl kartoti 2009 metų triuką rinkėjsms nuraminti vargu ar galima.
Galų gale, jei projektuoti šiandienos situaciją į 2019-ųjų pavasarį, tai Lietuva žengia į neaiškią epochą — miglotą laiką, kurio daugelis bijo ir stengiasi išvengti.
Lietuviško dvaro intrigos
Galbūt būtent su šiuo veiksniu susijęs konkrečios valdančiųjų dalies noras rasti atramos taškus, išrinkti besąlygišką moralinį autoritetą, kuris bus tarpininks tarp atitrūkusio elito ir paprastų gyventojų.
Atsižvelgiant į tai, jau pasirodė kai kurie labai dviprasmiški pasiūlymai, pavyzdžiui, suteikti buvusiam Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui prezidento statusą ir su juo susijusias garantijas. Tačiau net ir ši istorija parodė atsiskyrimą tarp Lietuvos vadovų ir išpuoselėtus politinės kovos metodus.
Primename, kad suteikti prezidento statusą Landsbergiui pasiūlė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, deleguotas valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS). Tačiau LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis nedelsdamas atmetė pirmininko pasiūlymą, o Landsbergio anūkas Gabrielius pabrėžė, kad prezidento statuso suteikimo jo seneliui siūlymas nebuvo nuoširdus ir draugiškas, o yra tiesiog "elementarus pasityčiojimas". Be to, įmanoma, kad taip ir yra, nes Landsbergis vyresnysis yra tikrai ne pats populiariausias Lietuvos politikas ir tikėtina, kad tokiu būdu konkurentai bando pakenkti jo anūko Gabrieliaus ir jo vadovaujamų konservatorių įvaizdžiui prieš 2019-ųjų rinkimus.
Tačiau negalima atmesti, kad visa ši istorija iš tikrųjų buvo įkvėpta Landsbergių šeimos ir jų aplinkos, kurie tikėjosi teigiamo politinio poveikio konservatorių partijai, bet, susidūrus su realia visuomenės reakcija, buvo atsižadėta šios idėjos.
Bet kuriuo atveju, 2019 politinis pavasaris bus labai karštas — mes atidžiai stebėsime įtemptą lietuviškos politinės linijos raidą.
