Kaip tik nevadintas garsusis daugkartinis įvairių intelektualinių žaidimų nugalėtojas Anatolijus Vassermanas: ir intelektualu Nr. 1, superintelektualu, o taip pat "visos sąjungos eruditu" ir "protingiausiu žmogumi visatoje", kuris "žino absoliučiai viską"
Pats Anatolijus Aleksandrovičius išskirtiniame interviu Sputnik Lietuva pasakė, kad jis save laiko "publicistu, kuris išreiškia savo nuomonę apie kai kuriuos įvykius". Na, mes nusprendėme pasinaudoti galimybe ir sužinoti jo asmeninę nuomonę kai kuriomis aktualiomis temomis, aplink kurias šiandien dažniausiai kyla diskusijos.
- Neseniai Lietuvos sostinėje įvyko dar vienas opozicios "Laisva Rusija" forumas. Baigiamajame dokumente jo dalyviai pabrėžė, kad jie "laiko Krymą Ukrainos dalimi". Jie paragino kovoti su "agresyvia Kremliaus užsienio politika".
Daugelis analitikų buvo nustebinti, kad "Laisvos Rusijos" atstovai nepalaikė savo kolegos — aštrios opozicionierės Ksenijos Sobčiak, kuri nusprendė iškelti savo kandidatūrą dalyvauti Rusijoje kovo mėnesį vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Nors ji ir teigia, kad Krymas yra Ukrainos dalis ir griežtai kritikuoja Kremlių.
— Mano nuomonė apie "Laisvą Rusiją" yra tokia: Ksenija — protinga moteris, skirtingai nei dauguma Vilniaus forumo dalyvių. Kalbant apie jos kandidatūrą į Rusijos prezidento postą, tai, kiek aš žinau, pati ji visai nenorėjo balotiruotis.
Tai iš pradžių buvo ne jos, o viso politinių technologų "būrio" idėja. Ir ji buvo priversta sutikti su šia idėja. Tai tas atvejis, kai, kaip sakoma, lengviau pasakyti "taip", nei atsisakyti. Be to, balotiravimas jai nesuteiks jokių ypatingų nuostolių. Priešingai, ji gaus reklamos valstybės sąskaita. Tačiau, kadangi visa tai vyksta pro Vilniaus forumo "Laisva Rusija" dalyvių šalį, tai jų akivaizdžiai neigiama reakcija yra gana suprantama.
- Kodėl jie susirinko būtent Lietuvos sostinėje?
— Akivaizdu, kad jie ten buvo pakviesti. Čia yra abipusis susidomėjimas. Žmonės linkę nekęsti tų, kuriems jie anksčiau padarė blogį. Todėl jiems patinka tie, kas gali padaryti dar vieną šunybę Rusijos atžvilgiu.
Savo ruožtu tai verčia Lietuvą vis daugiau ir daugiau nekęsti rusų. Jei kalbėti apie šio neapykantos proceso perspektyvą, tada jo eskalavimas beveik neišvengiamas. Vienintelis dalykas, kuris mane nuramina: kuo daugiau bus tokių niekšybių, tuo greičiau taps akivaizdu, kad pati priešiškumo su Rusija idėja atneša žalą, ir visų pirma tiems, kurie visas šias niekšybes mums ir daro.
- Daugelį nustebina klaiki Dalios Grybauskaitės rusofobinė pozicija. Yra tokia versija. Kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai, jos prezidentė svajojo patekti į "civilizuotos Europos" istoriją kaip puiki viešoji ir politinė veikėja, kuriai pagaliau pavyko atskirti "laisvę mylinčią Ukrainą" nuo "barbariškos Rusijos". Bet jos laukė nesekmė: buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti susitarimą su Europos Sąjunga.
— Jei kalbėti apie dabartinę Lietuvos prezidentę, tai ji turi asmeninių priežasčių žadėti Rusijai visko blogo, įskaitant ir įvairiausias su Ukraina susijusias niekšybes. Kaip žinoma, Dalia Grybauskaitė Tarybų Sąjungos laikais buvo ne tik komjaunimo narė ir aktyvistė, bet ir nebyli TSRS Valstybės saugumo bendradarbė, ir tai tą istorinį laikotarpį reiškė visų pirma įskundimus apie savo kolegų nepatikimumą.
Žinoma, dabar jai tuos metus, švelniai tariant, šlykštu prisiminti. Štai ji ir bando išmesti šiuos prisiminimus tiek iš savo galvos, tiek iš masinės visuomenės sąmonės visomis priemonėmis, demonstruodama savo nepalankumą viskam, kas rusiška. Jai Tarybų laikai asocijuojasi su Rusija su visomis tolesnėmis pasekmėmis.
O tai, kad Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti susitarimą su Europos Sąjunga, paaiškinama labai paprastai. Tiesiog iki paskutinių laikų šis dokumentas cirkuliavo Ukrainos valdžios struktūrose tik anglų kalba. Tačiau per porą savaičių entuziastams pavyko jį gauti ir išversti į rusų kalbą. Po to ministras pirmininkas Azarovas ir Prezidentas Janukovičius pagaliau perskaitė tekstą. Jie pamatė, kad Ukrainai šis pasirašymas reiškia visišką ekonominį nusiaubimą, o jei tai dar labiau nepasiseks, tada ir valstybės žlugimą.
Žinoma, jie atsisakė pasirašyti tokį susitarimą ir pasiūlė pratęsti galutinį terminą, siekdami parengti daugiau ar mažiau priimtiną susitarimą. Tačiau ES nusprendė organizuoti valstybinį perversmą. O kadangi valstybinis perversmas neišvengiamai virsta ekonominiais nuostoliais, Ukraina atiteko Europos Sąjungai būdama ne tokios geros formos, kurios ES tikėjosi.
- Kodėl, jūsų nuomone, Lietuva yra taip jautriai žiūri į įvykius Ukrainoje? Kitos ES šalys tik kartkartėmis demonstruoja bendrą solidarumą. Tai liečia ir Baltijos kaimynes — Latviją ir Estiją.
— Viskas paprasta. Suveikia istorinė atmintis. Kai kada Rusijos pietvakarinė dalis pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymą, o po to tapo Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) sudėtimi. Nuo to laiko tiek Lenkija, tiek Lietuva laiko šią Rusijos dalį savo nuosavybe. Jie labai nepatenkinti tuo, kad ši nuosavybė šiandien jiems nepriklauso. Beje, būtent lenkai sugalvojo sąmoningai melagingą ir nusikalstamą šūkį "Ukraina nėra Rusija". Sugalvojo tam, kad pateisintų savo šios Rusijos dalies valdymą. O Lietuva tik kartoja paskui lenkus.
- Kokia jūsų prognozė Ukrainos atžvilgiu?
— Pati palankiausia. Manau, kad pati įvykių eiga įtikinamai įrodė šūkio "Ukraina nėra Rusija" nusikalstamumą. Taigi, anksčiau ar vėliau Ukraina turėtų susivienyti su Rusija. Bet kai tai atsitiks, negaliu tiksliai nuspėti, nes Ukraina dabar nėra politikos subjektas, bet iš išorės valdomas objektas. Apytiksliai kalbant, viskas priklauso nuo to, kokius išteklius jai skirs tolesniam to paties nusikalstamo šūkio "Ukraina nėra Rusija" palaikymui. Tai, be kita ko, liečia ir Lietuvą.
- O ką daryti su nacionalistais, kurie užgrobė valdžią Ukrainoje ir kitose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose? Jūs kažkada pasakėte, kad nacionalizmas yra užkrečiama psichinė liga. Ar galima nuo jos apsisaugoti?
— Žinoma. Ši liga yra visiškai išgydoma. Mano senas pažįstamas (nuo tų laikų, kai mes su juo žaidėme Odesos intelektualų klube "Eruditas"), istorikas, rašytojas, poetas ir politikos analitikas Lev Veršinin kartą pasakė, kad kai Ukrainoje atsikurs normali valdžia, tada reikės pagaudyti visus žurnalistus ir priversti juos asmeniškai išvalyti tuos nešvarumus, kuriuos jie sukrovė ant savo piliečių galvų. Tai gana universalus receptas.
