Pavyzdžiui, prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pirmai ir antrai prezidento kadencijai žmonės ją išrinko, naiviai patikėję josios antikorupciniais lozungais. Ir ką gi?
Nesakau, kad Grybauskaitė korumpuota baudžiamojo kodekso prasme. Kad pavogė konkrečią vištą ar karvę. Ji pavogė daugiau — mūsų pasitikėjimą valstybe ir valstybės prezidentu. Kokiu būdu?
Tuo, kad ji yra nesąžiningas, neetiškas žmogus, o kai toks žmogus atsiduria valstybės prezidento poste, tuomet pati valstybė tampa nesąžininga ir amorali. Duodamas neigiamas tonas visai visuomenei. Įvairūs paprasti, klasikiniai korupcionieriai per Grybauskaitės kadencijos metus įsitikino, jog jų nesąžiningas gyvenimas nėra kažkoks ypatingas, nes elementaraus amoralumo pavyzdį rodo pati valstybės vadovė. Kaip rodo?
Visų pirma, prezidentė tą pavyzdį rodo požiūriu į save pačią. Panelė Grybauskaitė laiko save neklystančia dievaite. Tik vakar ji savo pseudomokslinėje sovietinėje disertacijoje liaupsino kovą su "buožėmis ir banditais" pokario kolektyvizacijos metais, o šiandien paskutiniais žodžiais keikia "tarybinę okupaciją".
O gal jūs girdėjote, kad ji kaip nors įtikinamai arba bent jau žmogiškai paaiškintų šiuos savo "salto mortale"? Niekada. Grybauskaitė slepia savo bolševikišką praeitį ir todėl dabar apsimetinėja, maskuojasi po "patriotės" kauke. Iki pat 1991 metų ji buvo su Mykolo Burokevičiaus ir su Maskvos komunistais. Ne su Sąjūdžiu.
Tai ne nusikaltimas. Tai jos pasirinkimas. Bet ji staigiai peršoko į laimėtojų pusę tada, kai Sąjūdis laimėjo. Dabar ji pozicionuoja save kaip ryškiausią antikomunistę ir rusofobę. Štai ką galima vadinti moraline korupcija.
O kai moralinė korupcija arba nepadorumas yra būdingas valstybės vadovui, tuomet žmonės netiki tokia valstybe. Jei valstybės vadovas apgaudinėja piliečius, nuslėpdamas savo praeitį, tai kai kurie piliečiai apgaudinės valstybę dabartyje. Žmonės taip ir mąsto: "Kur čia teisybę surasi, kai aukščiausi ponai meluoja ir išsisukinėja".
Grybauskaitė beveik visuomet naudojosi savo aukštomis valstybinėmis pareigomis ne valstybės, o savo asmeninei naudai. Tai nėra didelė korupcija, bet tai jau per sprindį nuo korupcijos. Norite pavyzdžių? Prašom.
Prieš kelis metus prezidentė staigiai atšaukė iš ambasadoriaus Gruzijoje pareigų Mečį Laurinkų. Galima jo nemėgti už jo dešiniąsias pažiūras. Bet negalima nematyti, kad tai padorus ir, kas dabar tapo retenybe valstybės tarnyboje, plataus akiračio žmogus. Sąjūdžio veteranas ir kelis metus vadovavęs Valstybės saugumo departamentui.
Kita auka tapo Vygaudas Ušackas, ėjęs užsienio reikalų ministro pareigas. Ėjo jis jas trumpai, nes buvo nekorumpuotas, plataus akiračio valstybininkas, galvojantis apie Lietuvos interesus. O tame poste Grybauskaitei reikėjo pilkojo vykdytojo, kuris aptarnautų ne valstybės, o pirmojo asmens interesus. Ir užmerktų akis į kupiną intrigų prezidentūros gyvenimą. Toks žmogus greitai atsirado. Tai prisitaikėlio įgūdžiais liūdnai pagarsėjęs Linas Linkevičius.
Kitas pavyzdys yra suskystintųjų dujų terminalas. Neva vardan energetinės nepriklausomybės (tokio reiškinio nėra, visi nuo kažko bent truputį priklauso), prezidentė inicijavo to superbrangaus terminalo atsiradimą. Kas gavo naudos? Pirmiausia Grybauskaitė, nes dabar ji gali girtis iškovojusi energetinę "nepriklausomybę". Ji pakėlė savo reitingus apkvailintos liaudies akyse. O liaudis dabar moka už šią avantiūrą.
Arba "Snoro" banko sužlugdymas. Veikė sau bankas. Sėkmingai konkuravo su skandinaviškaisiais rykliais. Ir čia atėjo Grybauskaitė ir pagalvojo, kad reikia jį suvaryti į ragą. Nes tas bankas finansiškai susijęs su "Lietuvos ryto" žiniasklaidos koncernu, o šis nuolatos kritikuoja prezidentę. Ir banko neliko.
O neskaidri, prezidentės po 2008 metų krizės inicijuota valstybinė paskola iš tarptautinių privačiųjų bankų, kurie nulupo ir lupa nuo mūsų šalies kelis kartus didesnius procentus nei būtų padaręs Tarptautinis valiutos fondas? Kas galėtų paneigti, kad tai nekvepia korupcija?
Štai kodėl netikiu, kad Grybauskaitė siekia gerų tikslų, prieš kelias dienas pasiūliusi naują įstatymų pataisų paketą. Pagal jį neliktų paskyrimų į valstybės tarnybos postus, visuomet būtų rengiami viešieji konkursai net mažai reikšmingoms pareigoms užimti.
Ar tai nėra tik dūmų uždanga, dangstanti stambiąją korupciją strateginėse valstybės srityse?
Autoriaus nuomonė gali nesutapto su redakcijos nuomone
