Iki šiol tokia lemtis lydėjo visas ant protesto ir populizmo bangos iškilusias ir rinkimus Lietuvoje įspūdingai laimėdavusias politines jėgas. Po didelių pergalių jos nesuvaldydavo ne tik padėties šalyje, bet ir savo vidaus reikalų.
Šiomis dienos paūmėję vidiniai eižėjimai "valstiečių" gretose patvirtina minėtą tendenciją. Jų lyderiui ir mums beliko nedaug laukti, kad pamatytume eilinės partijos saulėlydį. "Partijų kapinės" Lietuvoje išties kupinos antkapių. Štai kad ir Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) pavyzdys.
1992 metais ji laimi daugiau nei pusę (!) visų Seimo mandatų, tačiau jau po metų-pusantrų suskyla į tuometinio premjero Adolfo Šleževičias ir prezidento Algirdo Brazausko stovyklas. Du politikai nesutaria, kuris iš jų viršesnis. Dar smarkiau partijos reitingus nusmukdo nesugebėjimas ir nenoras vykdyti savo socialiai orientuotą programą.
LDDP tikrovėje pataikauja stambiam kapitalui, tęsia dešiniųjų pradėtą neskaidrią privatizaciją. Ir nors ji stabilizuoja makroekonominę padėtį, tačiau jos rinkėjų algos ir pensijos išlieka tokios pat nepakankamos oriam gyvenimui, kaip ir anksčiau. Todėl jau kituose, 1996 metų rinkimuose LDDP tesurenka apie 10 procentų balsų. (Vėliau LDDP persivadino LSDP, bet tai jau kita, atskira istorija).
Tai — tik vienas pavyzdys. O kur dar šviesios atminties "Naujoji Sąjunga" (socialliberalai), Darbo partija (jos likučius bando atgaivinti Viktoras Uspaskichas) ar Tautos prisikėlimo partija?.. Visos jos startuodavo įspūdingai, o po to lygiai taip pat su trenksmu suskildavo ir sunykdavo.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai apdairiai nepriklausantis, tačiau jos įgyta valdžia besinaudojantis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos pirmininkas Vytautas Bakas staiga tiesiai šviesiai prigrasino paliksiąs šios frakcijos gretas, jeigu ji pritars Ramūno Karbauskio iniciatyvai sukurti specialią komisiją, kuri taip pat nagrinėtų skandalingąjį prezidentės Dalios Grybauskaitės susirašinėjimą su buvusiu liberalų lyderiu Eligijumi Masiuliu.
Tai labai primena minėtą Brazausko ir Šleževičiaus konfliktą, tiesa, kiek žemesniu lygiu. Du ambicingi, aktyvūs politikai ima varžytis dėl to, kas viršesnis, kas "vadovaus paradui". Pagal viską, nusileisti turėtų žemesnis pagal pareigas, mūsų atveju tai būtų Bakas.
Tačiau šiam politikui po jo atlikto tyrimo apie "MG Baltic" įtaką politinei sistemai, matyt, jau išdygo masyvūs ambicijų sparnai, tad jis pasijuto per svarbia persona, kad vykdytų Karbauskio pavedimus. Karbauskis, mat, nori tęsti antikorupcinius tyrimus, užkabindamas ir Grybauskaitę, o Bakas jau seniai flirtuoja su ja ir jos globotiniais konservatoriais. Štai jums ir "valstiečių" "vienybė".
Prisirinkęs savo frakcijon daug nepartinių, bet "svarbių" personų, kurios prieš anuos rinkimus pajuto artėjantį "valstiečių" triumfą ir su jais pateko į Seimą, dabar Karbauskis turės daug vargo, kad juos suvaldytų. Ir tai jam nepavyks, nes tos personos pačios mato save kaip didelius lyderius, geresnius nei pats Karbauskis.
Pasižiūrėkime į Saulių Jakeliūną, Seimo biudžeto ir finansų komiteto vadovą. Jis vis dažniau "apšaudo" vyriausybės iniciatyvas, bet juk vyriausybei vadovauja jo frakcijos kolega Saulius Skvernelis. Vyriausybė pasiūlė išplėsti neapmokestinamų pajamų dydį (NPD), šitaip sumažinat mokesčius žmonėms, tačiau Jekeliūnas kol kas stabdo šią svarbią reformą.
Jam tuoj pritaria kitas įtakingas jo frakcijos narys Tomas Tomilinas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vicepirmininkas. Esą, jei mokesčius sumažinsime, sumažinsime ir biudžeto įplaukas (beveik 700 milijonų eurų per kelerius metus), atititinkamai, sumažės socialinės paslaugos žmonėms.
Kairysis Tomilinas čia nesustoja ir, visos verslo bendruomenės siaubui, pasiūlo įvesti 20 procentų mokestį dividendams, jeigu jie viršija 107 tūkstančius eurų per metus. O kaip desertą jis pasiūlo grąžinti algas biudžetininkams į prieškrizinį lygį. Nepalikdamas iš Skvernelio vyriausybės siūlomos mokestinės reformos nė akmens ant akmens.
"Vieno vado" partijos Lietuvoje ilgai neišbūna valdžios Olimpe, nesunykusios ar bent jau neskilusios į kelias dalis. Tuo labiau, jei jų vadovybės nevienija dori bei pagrįsti tikslai. Sunyko Brazausko LDDP-iečiai, Paulausko socialliberalai, Pakso "tvarkiečiai", Valinsko "prisikėlėliai", Uspaskicho "darbiečiai". Nyksta jau ir Karbauskio "valstiečiai".
Kiek dar metų mes, it priklausomi nuo pono baudžiauninkai, ieškosime politikoje "stiprių vedlių", užuot patys tapę laisvais ir dorais piliečiais?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
