Per aną savaitę vykusį tarybos posėdį jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad žinomas pokario "miško brolių" vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas nevertas siūlomos atminimo lentos Klaipėdoje, nes, anot Titovo, jis atsakingas už 8000 civilių Lietuvos gyventojų žūtį. Beje, politikas pasirėmė Tarybų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi.
Šalies teisėsauga suveikė žaibiškai, operatyvumu gal net pralenkdama tarybinius baudžiamuosius organus, kurie mikliai sutramdydavo kitaminčius bei "antitarybinės propagandos" skleidėjus. Šiandien Titovas jau yra įtariamasis ikiteisminiame tyrime dėl mirusiojo atminties paniekinimo.
Jam gresiančios bausmės diapazonas yra nuo baudos iki kelerių metų kalėjimo. Tarsi to būtų negana, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pareiškė sieksiąs Titovo apkaltos. Internetas, "Feisbukas" irgi ūžia šia tema, Titovas ten maišomas su purvais. Jam ne tik lipdomos žeminančios jo orumą etiketės, bet ir siūloma išvykti iš Lietuvos, nes "koloradams" ir "vatnikams" čia ne vieta.
Kaip vertinti visą šią istoriją? Pirmiausia, įvertinkime patį Titovo poelgį. Iš jo dabartinių paaiškinimų galima spręsti, kad jis, panašiai kaip ir Vanagaitė, nesitikėjo tokios audringos ir griežtos reakcijos. Titovas aiškina tik norėjęs pasidalinti savo abejonėmis dėl Klaipėdos tarybos planų įamžinti Ramanausko-Vanago atminimą.
Matyt, Titovas nesekė Vanagaitės skandalo, nes priešingu atveju būtų padaręs sau išvadą, kad ši tema išties yra uždelsto veikimo bomba, kurią palietęs, ypač staigiu judesiu, gali sukelti sprogimą bei gauti skeveldrų. Juk būtent taip atsitiko Vanagaitei.
Ši žurnalistė bei prozininkė viešai apkaltino Ramanauską-Vanagą bendriadarbiavus su NKVD bei išdavus savo bendražygius. Kaip ir Titovas, ji rėmėsi tarybinių organų dokumentais. Rezultatas? Vanagaitė faktiškai tapo persona non grata Lietuvoje, viešai pasmerkta beveik visų visuomenės lyderių, vadinasi, ir visuomenės daugumos, kuri linkusi sekti tais lyderiais.
Kodėl Vanagaitė sulaukė tokio atsako? Dėl dviejų priežasčių. Šiandien šalyje "miško brolių" tema virto kone tabu, jos beveik negalima liesti kitaip, nei nustatyta valdžios bei jai artimų istorikų. "Miško broliai" buvo laisvės gynėjai, ir taškas. Antra priežastis yra ta, jog pati Vanagaitė suklupo, šimtu procentu pasitikėdama Stalino epochos represinių LTSR organų išvadomis.
Ramanauską-Vanagą tardė NKVD, kuri, kaip žinia, stalinizmo laikais nesibodėjo nei kankinti, nei šantažuoti, nei kitaip neteisėtai veikti tardymo objektus. Tai istorinis faktas, į kurį Vanagaitei, kaip ir Titovui, derėjo atsižvelgti. Bet abu jie kažkodėl tai ignoravo.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Būtų lygiai taip pat netikslu ir neistoriška teigti, kad LTSR teisėsauga užsiėmė vien tik kankinimais bei manipuliacijomis. Tarp "miško brolių" pasitaikydavo labai įvairių žmonių, jie neiškrito iš dangaus, dalis jų bendradarbiavo su nacių okupantais.
Galų gale, yra skaičius, nuo kurio niekaip neišsisuksi: pokario kovose žuvo 25 000 taikių Lietuvos gyventojų. Ir tai ne tik LTSR laikų statistika. Tai konkrečių Lietuvos šeimų konkretus skausmas, jaučiamas iki šiol. Kas netiki, gali pakalbinti gimines. Deja, šaindien šie giminės iš esmės tyli. Nes bijo oficialios reakcijos. Štai taip nejučia į mus vėl įsismelkia baimė.
Taigi, Titovui reikėjo atsargiau formuluoti savo abejones, o mūsų valdžia turėtų, jei ji išties būtų liberali bei laikytųsi jos pačios skelbiamų žmogaus teisių vertybių, liberalizuoti diskusijas apie istoriją. Tabu ilgai neišsilaiko. Kuo daugiau tabu, tuo daugiau įtarimų, kad kažkas kažką nori nuslėpti. Nutylėti nepatogias temas.
Šio skandalo niuansas yra tas, kad V. Titovas yra rusas. Todėl dabar jį kaltina ne tik kaip išsišokusį "disidentą", bet ir kaip vietos rusą, nejautrų titulinės tautos, lietuvių, istorinei atminčiai. Tuo pačiu ši tema tampa nors ir nedideliu, bet Lietuvos-Rusijos santykių klausimu. Kuris tikrai jų nepagerins.
Titovą, jeigu jis neatsiprašys Ramanausko-Vanago dukros Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės ir kitų giminių, greičiausiai nuteis, matyt, skiriant piniginę baudą. Teismos procesas toliau poliarizuos visuomenę, ir ne tik pagal istorines, bet ir tautines takoskyras.
Ir kas toliau? O toliau, jeigu atmosfera šalyje nepasikeis, po kiek laiko vėl koks nors pilietis pasisakys istorinėmis temomis atviriau, tiesmukiau ir vėl bus užsipultas bei teisiamas. Štai taip istorijos šešėlis tebekaba virš mūsų dabarties.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
