Savo Facebook puslapyje rašytoja dar kartą papasakojo tiesą apie tuos, kurie jos tėvynėje laikomi herojais — apie nacių bendrininkus ir aršius antisemitus Joną Noreiką, Juozą Krikštaponį ir Kazį Škirpą.
Visi trys dalyvavo žydų žudynėse. Visi trys vienaip ar kitaip įamžinami Lietuvos piliečių atmintyje: ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato įrengta Jono Noreikos memorialinė lenta, Ukmergėje stovi paminklas "partizanui" Juozui Krikštaponiui, o Škirpos alėja randasi Vilniaus centre, šalia Gedimino kalno.
Akivaizdu, kodėl Lietuvoje nemėgsta Vnagaitės — valstybėms nepatinka, kuomet kažkas braška skeletais jų spintose. O jų turi visi.
Galbūt, tik Rusija oficialiai prisipažino dėl įvykdytų nusikaltimų — XX-ajame Komunistinės partijos suvažiavime tuometinė TSRS vadovybė viešai kalbėjo apie Stalino represijas. Ir šie įvykiai vis dar sukelia karštų viešų diskusijų. Ar verta buvo parodyti "išvalką", jei pasaulis ataskaitą įvertino ne kaip atgailos ir apsivalymo pavyzdį, o naudojo ir naudoja kaip kozirį informaciniame kare?
Prancūzijos istorikas Marcas Ferro atsakė į šį klausimą knygoje "Kaip vaikams pasakojama istorija įvairiose pasaulio šalyse". Visose šalyse — Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje — mokyklose bando išugdyti pasididžiavimą valstybe. Nepaisydami faktų ar aiškindami juos kitaip, pabrėždami teigiamus nacionalinių didvyrių bruožus, o ne jų trūkumus. Žinoma, universitetuose, kur dalykas yra studijuojamas giliau, viskas atsistoja į savo vietą. Be to, bibliotekose ar internete smalsūs protai visada gali rasti mokslininkų darbus.
Tačiau Lietuvos atveju formulė "vaikams — propaganda, suaugusiems — tiesa" neveikia. Rūta Vanagaitė sakė, kad vietiniai istorikai slapčia susitikdavo su ja, bet niekada neatskleisdavo savo padėjėjų vardų — per daug pavojinga. Ir Vilniaus universitetas neatskleidžia studentams valstybės paslapčių, viena iš kurių yra aktyvus jų senelių ir prosenelių dalyvavimas Holokauste Antrojo pasaulinio karo metu. Jie nutyli ir tai, kodėl daugelio lietuvių namuose staiga, be akivaizdžių priežasčių, atsirado antikvarinių baldų ...
Žinoma, Lietuva nėra vienintelė šalis, kuri saugo savo praeitį nuo tiesos ieškotojų akių.
Kino režisierius Vladimiras Menšovas savo laiku paragino Rusiją pasimokyti iš europiečių, kuriuos rusams visuomet pateikia kaip orumo ir garbės pavyzdį: "Pavyzdžiui, iš vokiečio neįmanoma ištraukti kalbos apie karą, ten beveik kiekvienas turi spintoje senelio, kuris kovojo Rytų fronte, skeletą. O bandykite paliesti gėdingą prancūzų elgesį Antojo pasaulinio karo metu. Kiek žinau, ten buvo režisieriai, kurie bandė kurti filmus apie kolaboracionizmą, dėl to jie patyrė stipriausią ostrakizmą.
Prancūzijoje yra įprasta kalbėti tik apie Pasipriešinimą, kurį net de Golis pripažino tik geru propagandiniu mitu... Pabandykite pasikalbėti su britais apie tai, kaip jie niekšiškai užtęsė Antrojo fronto atidarymą, laukė, kol TSRS ir vokiečiai išsekins vienas kitą. Pabandykite pasikalbėti su rumunais ir vengrais, kurie kovojo fašistų pusėje, su čekais, kurie savo gamyklose gamino kas trečią vokiečių tanką... Jie visi meistriškai nutyli gėdingus savo istorijos puslapius ir neleidžia niekam paliesti šių temų".
Vokiečių vadovėliuose, kurie smerkia nacizmą ir jo nusikaltimus, vis dėlto nurodomas karo pabaigoje dingusių pabėgėlių ir piliečių, kurie žuvo, kai amerikiečių ir britų orlaiviai bombardavimo Vokietijos gyvenvietes, skaičius. Tačiau Amerikos moksleiviams nepasakoja apie indėnų genocidą ir nerodo sunaikintos Hirosimos nuotraukų. Italijos mokytojai moko vaikus, kad būtent Italijoje, kaip jokioje kitoje šalyje, žydai karo metu buvo ypatingai saugūs.
Kovotojai už laisvę ar nusikaltėliai? Lietuvos "herojai" nukeliami nuo pjedestalo >>
Ne visi lenkai žino, kad jų nacionalinis herojus Juzefas Pilsudskis organizavo koncentracijos stovyklas. Varšuva nemėgsta prisiminti apie 1934 metų sutartį su fašistine Vokietija, taip pat apie tai, kad prieš karą Berlynas buvo laikomas artimiausiu sąjungininku. Visuomenėje neaptarinėjama pergalinga ataka kartu su vokiečiais ir vengrais prieš taikią Čekoslovakiją 1938 metais, po kurios Lenkiją Winstono Čerčilo dėka pradėjo vadinti "Europos hiena".
1939 metų rugsėjo 1 dieną ši šalis, laikanti save naują supervalstybe, kuri savo jėga ir įtaka prilygsta Vakarų Europos šalims, patyrė pažeminimo kartumą — paaiškėjo, kad niekas, net ir artimiausia sąjungininkė Vokietija nelaiko jos sau lygia. Tačiau po dešimtmečių Lenkija priprato prie Antrojo pasaulinio karo aukos vaidmens.
Žinoma, to nėra parašyta lenkų mokyklų vadovėliuose — čia aptariamas ir pasmerktas tik Molotovo-Ribentropo paktas, jauni lenkai nežino apie tais laikais penkerius metus galiojantį Hitlerio-Pilsudskio paktą. Ir apie niekšišką išpuolį prieš Čekoslovakiją kartu su Vokietija vadovėliuose taip pat nutylima.
Rūta Vanagaitė smerkiama Lietuvoje dėl to, kad ji pažeidė nepaskelbtą taisyklę: į vakarus nuo Kerzono linijos gyvena tik kilnūs ir sąžiningi žmonės, kurių istorija neturi nei vienos tamsios dėmės. Ir net jei kažkas buvo blogai, tie seni įvykiai yra susiję tik su Rusija.
Pilsudskis tampa Lietuvos didvyriu? >>
Idilija žlugo: paaiškėjo, kad lietuviai savo antikvarinėse spintose turi skeletų, kuriuos jie paveldėjo iš tūkstančių nužudytų žydų, kurių taip nesinori prisiminti.
Užtikrinu jus, jų yra latvių, estų, prancūzų, lenkų, britų, vengrų, belgų, olandų spintose. Tiesiog, tarp jų dar neatsirado sava Rūta Vanagaitė, kuri viešai pasakytų tiesą — nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
