Mums dieną naktį rodo, rašo, tvirtina, kad, pavyzdžiui, visa progresyvi žmonija visiškai natūraliai įsileidžia gėjus, jų subkultūrą, jų teisę į santuokas ir įvaikinimą, jų teisę propaguoti savo seksualinę orientaciją mokyklose ir vaikų darželiuose.
Mums teigiama, kad visa tai — natūrali prigimtis.
"Žvelk giliau!" — toks buvo žurnalo "Veidas" reklaminis šūkis. Žurnalo seniai nebeliko. Ir veidai margo svieto pasikeitė. O šūkis šiandien kaip niekad tapo aktualus.
Legalizuokime piliečių teises ėsti vienas kitą!
Akivaizdu, kad šiuo metu kanibalizmo propagandai "varyti" nėra jokių galimybių — visuomenė mūru stos prieš.
Tokia padėtis reiškia, kad šiandieną kanibalizmo legalizavimas yra problema. Neįveikiama. O rytoj? Gal poryt bus kitaip?
Pafantazuokime. Sumodeliuokime, kaip tai, kas neįmanoma, gali tapti įmanoma.
Kanibalizmo tema šiuo metu visuomenei visiškai nepriimtina. Ji yra pasibjaurėtina. Samprotauti šia tema nepageidautina nei žiniasklaidoje, nei, juo labiau, padorioje kompanijoje ar akademiniuose sluoksniuose. Kol kas tai neįsivaizduojamas, neįmanomas, absurdiškas, uždraustas reiškinys.
Bet pas mus juk egzistuoja žodžio laisvė. Tai kodėl nepakalbėjus apie kanibalizmą?
Mokslininkams dera kalbėti apie viską be išimčių, mokslininkams uždraustų temų nėra — jie privalo tyrinėti viską. Kodėl jiems nesurengus etnokultūrinio simpoziumo tema "Egzotiški Polinezijos genčių papročiai"? Aptartų reiškinio istoriją, įtrauktų į mokslinių temų ratą. Turėtume autoritetingą nuomonę apie kanibalizmą.
Dalykiškai pakalbėti apie žmogėdras siaurame moksliniame ratelyje būtų netgi pagarbu.
Ir procesas pradedamas.
Norint legalizuoti nepriimtiną idėją būtina pakeisti jos originalų, autentišką pavadinimą.
Kanibalizmo nebėra.
Dabar tai vadinama antropofagija. Bet ir šitas terminas artimiausiu metu bus pakeistas.
Naujų pavadinimų išgalvojimo tikslas — nukreipti dėmesį nuo problemos esmės, žodžio formą atitraukti nuo turinio. Taip kanibalizmas virsta antropofagija, o vėliau — antropofilija. Nieko neprimena? Pederastas — homoseksualistas — gėjus...
Svarbiausia bakchanalijos užduotis — bent dalinai žmonių valgymą išimti iš kriminalinių veikų sąrašo. Bent kartą, bent vienoje valstybėje.
Kitas šio farso veiksmas — problemos pateisinimas.
"Noras valgyti žmones yra genetiškai nulemtas, tai slypi žmogaus prigimtyje".
"Kartais būtina suvalgyti žmogų, egzistuoja nenugalimos aplinkybės".
"Yra žmonių, kurie nori būti suvalgyti".
"Laisvas žmogus turi teisę pasirinkti, ką jam valgyti".
"Nejaugi antropofilija kenksminga? Tai neįrodyta".
Šiame etape "mokslininkai" ir žurnalistai jau įrodinėja, jog viso istorinio žmonijos vystymosi metu žmonės karts nuo karto valgydavo vienas kitą, ir tai yra normalu. Antropofilijos temą jau galima perkelti į populiarinimo stadiją.
Norint išreklamuoti kanibalizmo temą, ją būtina užpildyti populiariu turiniu, prilipdant istorines ar mitines asmenybes, jei yra galimybė, populiarias žiniasklaidoje personas, garsius sportininkus, estrados žvaigždes. Kuo daugiau personažų iš elito. Publikai tai patinka. Publiką tai įtikina.
Vienas iš populiarizacijos būdų — "Apsidairykite aplink!". Lietuvoje labai mėgstama sakyti: pažiūrėkite į visą civilizuotą pasaulį, arba visas civilizuotas pasaulis taip daro. Na, jeigu ne visas, tai Europos Sąjunga tikrai.
Beje, kaip jums naujas Leidi Gagos klipas "Valgyk mane, mažyte"?
Šiame etape kanibalizmo tema iškeliama į viršūnę. Prasideda jos reprodukcija žiniasklaidoje, pramogų versle ir politikoje.
Tuo metu, kai jau visiems pasidaro nuobodu ir problemos aptarinėjimas patenka į aklavietę, pasirodo specialiai atrinktas profesionalas ir pareiškia: "Ponai, iš tikrųjų viskas yra ne taip. Ir esmė ne ten, o čia. Ir būtina daryti taip ir taip", ir nurodo "vienintelę teisingą" kryptį.
Kanibalizmo legalizavimo šalininkams bei nusikaltėliams (juk žmogui ėsti žmogų yra nusikalstama veika) suteikiami humaniški, nesusiję su jų nusikaltimais bruožai ir sukuriamas teigiamas jų įvaizdis:
"Tai kūrybingos asmenybės. Na, suvalgė žmoną. Ir kas iš to?"
"Jie nuoširdžiai myli savo aukas. Valgo, reiškia myli".
"Antropofilai turi aukštą IQ."
"Kitose srityse jie laikosi griežtų moralės normų".
"Antropofilai — patys aukos. Juos gyvenimas privertė".
"Juos taip išauklėjo".
Ir taip toliau. Tokio pobūdžio išvedžiojimai — visų pokalbių "šou" vinis.
Kai tema įkaitinta iki reikiamo laipsnio, ją jau galima perkelti į aktualios politikos sferą.
Prasideda įstatymų bazės rengimas. Lobistinės grupuotės valdžioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Skelbiamos sociologinės apklausos, atseit, demonstruojančios aukštus kanibalizmo legalizacijos šalininkų procentus. Politikai pradeda bandomuosius viešus pasisakymus apie galimybes įteisinti. Į visuomenės sąmonę įvedama nauja dogma — "draudimas valgyti žmones uždraustas".
Lietuva iš Baltarusijos elektros energijos nepirks. Nebent broliai baltarusiai Astravo AE kūrentų lietuviškomis malkomis. Bet ne, šiukštu! Niekam neleisim iškirsti Lietuvos miškų! Be to, baltarusiai mums ne broliai. Ir latviai ne broliai. O rusai mus puola. Amerika mums padės!
Iš tikrųjų juk mes nežinome, kokia bus eiga. Tačiau mums nuolat teigiama, kad visa tai ir yra natūrali įvykių eiga. O gal mums meluoja?
"Natūralios įvykių eigos" metodą atskleidė ir pateikė buvęs Mackinak viešosios politikos centro (Mackinak Center for Public Policy) viceprezidentas, amerikiečių sociologas Joseph'as P. Overton'as.
Pono Joseph'o P. Overton'o aprašyta technika nurodo, kaip galima pakeisti viešąją nuomonę į absoliučiai nepriimtinus tai visuomenei reiškinius. Po jo mirties ši technika pavadinta Overtono langu (Overton Window).
Joseph'as Overton'as aprašė, kaip žmonių visuomenei nepriimtinas, net žalingas idėjas galima ištraukti iš visuomenės paniekos atmatų duobės, nuvalyti, nuplauti, iškvėpinti ir, galų gale, įtvirtinti įstatymais.
Pagal Overton'o techniką, bet kokiai idėjai, jos sklaidai ir galimybei įdiegti visuomenėje egzistuoja tam tikras keičiamų galimybių Langas. To Lango rėmuose idėją draudžiama arba leidžiama plačiai aptarinėti, atvirai palaikyti, propaguoti, mėginti įtvirtinti įstatymais...
Langas stumdomas, perkeliamas ir tokiu būdu keičiamas idėjos galimybių realizavimo spektras nuo neįmanomos, absoliučiai svetimos visuomenės moralei iki "aktualios", "kasdienės politikos" stadijos.
Tai ne šiaip eilinis smegenų plovimas, o žymiai subtilesnis metodas. Efektyvumas pasiekiamas nuolatiniu ir sistemingu darbu. Visuomenė net nepastebi daromo jai poveikio.
Skiepai kenkia! Šia tema Lietuvos Seime jau buvo "mokslinė" konferencija.
Ar yra skiepų nuo durnumo?
Sėdžiu po langeliu, žiūriu pro langelį, čiūčiuoja liūliuoja ant marių laivelis... labai lyriška ir romantiška. Ir nė žodžio apie žmogėdras vegetarus.
Labai norisi tikėti ir linkėti, kad kasdieniame gyvenime žiūrim ne pro pono Overtono langą. Nors, kas žino...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
